Šiandien po labai labai ilgos pertraukos kepu tortą. Nu pagaliau atėjo kažkoks stimulas nuveikti kažką skanaus, ne vien nešančio pinigus. Darbų turiu, bet nuo kompo akys varva ir mintys pasidaro it guminės. Tad šiandien ryte teleportavusi mažių į darželį, kur, surprise surprise, jis buvo pirmas vaikas grupėje – reikėjo pamatyti, kaip jis sutriko įbėgęs į didįjį kambarį ir pamatęs, kad vaikų nėra visai, atsisuko ir žvilgčioja tai į mane, tai į auklėtoją, net sukirbėjo, kad nepradėtų verkti, nors ašarų jau senokai ten nebuvo -, greitai atsisveikinau ir nešiau kudašių namo, pakeliui užsukau į parduotuvę kelių trūkstamų ingridientų ir voila, kvepia namai karameliniu biskvitu. Vat dar biškį pasėdėsiu kojas ištiesusi ir išsuksiu ne ką prastesnį karamelinį kremą ir bus tobulas karamelinis tortas. Tikiuos, valgomas, ne tik gražus.
O šiaip vyksta visokie įdomūs reikalai su verslu. Dabar galvoju, kad švęsti reikia ne tada, kai atidarai įmonę, sutvarkai visus dokumentus su Registrų centrais, bankais ir kitais čiulpikais, ne tada, kai surandi pirmą klientą ir pasirašai sutartį, ir net ne tada, kai kažką padarai ir jam išrašai pirmą sąskaitą – švęsti reikia tuomet, kai tas klientas tą sąskaitą apmoka, ir tu nejauti jokio kartėlio dėl paimtų pinigų. Anei to, kad paėmei per mažai, anei to, kad gal šūdą padarei, o nulupai kaip už auksą. Va tada šampanas tegu liesis.
Labai tikiuosi, kad galėsiu tą šampaną laistyti jau spalio pabaigoje, nes rankos jau sukirstos, dabar lipdysime, kad nebūtų auksinio š. ir šūdino aukso. Oi, negaliu, kaip myliu savo užsiėmimus, kad net savo tobuluosius rašymus prilyginu kažkokiam juvelyriniam reikalui arba mėšlo mėžimui. Neparsidaviau. Tiesiog pagalvojau, kad jau kažką sugebu, todėl galiu tai pasiūlyti ir kitiems – savo galvą už jų pinigus. Bus įdomu, pažiūrėsim.
ashtroka 