Pavargstu ir atsuku nugarą kompiuteriui. Kone kas vakarą likus keliolikai minučių iki vidurnakčio, žinau, dar spėčiau parašyti savo dienos skaičiaus žodžius, bet nerašau. Pavargstu ir atsuku kaulėtą nugarą. Mano nugara pažymėta nagais, kuriuos siunčiu tyrinėti stuburkaulio kas kartą, kai pradedu nervintis. To nedarau tik darbe ar viešoje vietoje, užkišti ranką už marškinėlių ir nevaržomai tyrinėti akims nematomą odos teritoriją galiu tik namuose. Ir nervintis galiu tik namuose. Nevaržomai.
Kai visi išeina, ir lieku viena karaliauti, pati valdau savo laiką ir erdvę – dirbsiu ryte ar po pietų, tvarkysiu namus iki išprotėjusio zulinimo, ar keliausiu į parduotuves su ilgiausiais pirkinių sąrašais. Pasirenku, kur rašyti tekstą – prie stalo ar lovoje. Kada įjungti drėgmės rinkliklį, o kada plauti indus – iškart ryte ar tik prieš pat važiuojant parsivežti vaiko iš darželio. Valdau savo laiką, bet ne produktyvumą – tempiu vis save už ausų, kol prisiveju visas mirties linijas, kartais net pralenkiu jas, tada kokį pusdienį dykaduoniauju, o paskui vėl nervinuosi ir draskausi nugarą, nes visi darbai vėl baigia prispausti prie klaviatūros.
Laikas toks – keistas. Pagalvoju, kad jei nutiks taip, kas neišvengiamai turi nutikti, nebeturėsime kur važiuoti. Tiksliau, nebenorėsime ten vykti. Namuose, kur liks tik vienas piktas ir amžinai viskuo nepatenkintas, bus šalta ir nemalonu. Namuose, kur dar tebėra žmogus, įskaudinęs savo silpnumo akimirką, o man tą akimirką prispaudus prie širdies ir niekaip negalint atleisti, nes esu tokia pat silpna ir sušiktai išdidi, kad negaliu atleisti tų su pykčiu iškoštų žodžių, nesinorės apsilankyti, net jei ir ištartų “atsiprašau“. Žinau, kad neištars, todėl nesuku sau galvos. Pasimatysime per laidotuves. Visi mes mirsime, ką jau čia.
O šiaip: visos problemos būna sunkios ir baisios, kol su jomis nesusidraugauji, neapmąstai ir nesusitaikai su tuo, kas turi būti. Taigi ir šitas laikas praeis. Bus gerai.
ashtroka 