Nelabai mėgau Vėlinių. Gal dėl to, kad dažniausiai per Vėlines mama išvažiuodavo dienai, ne retai dviem dienoms į savo gimtąsias vietas, o mes likdavome namuose su visais buities darbais ir, žinoma, užgriuvančiais giminaičiais, su kuriais tuo metu palaikydavom gana vėsius santykius. Atsimenu, kaip stengdavausi išvengti susitikimo su jais, ir kaip man palengvėdavo, kai jų automobiliai išsukdavo iš kiemo ir mes pagaliau likdavome su savo rūpesčiais vieni. Namas yra dviejų galų, vienoje pusėje gyveno močiutė, pas kurią tie giminaičiai sugūžėdavo, o kitame – mes. Įėjimas tik vienas, ir virtuvė bendra, bet vis tiek dažnai išvengdavau nemalonaus susidūrimo. Kažkodėl tuo metu man atrodydavo, kad jie atvažiuoja su savo klegesiu, tokie išsipuošę, geriau gyvenantys į mūsų paprastą kasdienybę, ir man būdavo patyliukais gėda, kad mes šitaip kukliai gyvename, nors nieko nestingame, šaldytuvai gal net pilnesni nei jų, bet vis tiek kažkodėl pilkesni, žemės ūkio padargais apsidėlioję – be to miesčioniško juoko, blizgučių ir patoso.
Būdavo kartų, kai per Vėlines į kapus ir nenueidavau – nors šiaip mus močiutė dažnai varydavo palaistyti gėlių, nurankioti nukritusių lapų, pagrėbstyti ir pan. Bet būdavo, kai tų giminaičių atvažiuodavo mažiau, arba tais metais santykiai jau būdavo apšilę – kaip keista, kai suaugusieji į savo karus įtraukia vaikus -, ir mes visi stovėdavome tamsoje, žiūrėdami į vėjo blaškomas liepsneles žvakių taurėse. Kažkas pašnibždom ištardavo maldos žodžius, kažkas atsidusdavo, nors jau seniai gedulas praėjo – liko tik prisiminimai, ilgesys ir tas skaidrus, beveik perregimas liūdesys.
Dar atsimenu, kad dažnai visi traukdavo į kapus būtent lapkričio 1-ąją, o man asmeniškai labiau patikdavo lapkričio 2-oji, nes vis kartodavau, kad Vėlinės yra svarbiau už Visus šventuosius – vėlių yra daug, o šventųjų – gerokai mažiau. Todėl gana dažnai į kapines eidavau tik tą dieną. Prisimenant tuos nejaukius vakarus, tokio pasirinkimo priežastis buvo ir tie giminaičių karai – per Vėlines, jei tai nebūdavo savaitgalio diena, jų jau nebūdavo nė kvapo.
Jau seniai nežiebiau niekam žvakės. Kaip laikas mus keičia…
ashtroka 