#318 žodžių

Tūkstančius metų žmonija brovėsi per evoliucijos brūzgynus, stumdėsi pečiais ir grūmėsi jėga užkariaudama naujas teritorijas, kurias vėliau gindavo savo krauju, o mes šiuo metu gyvename pasaulyje, kuris valdomas pirštų galiukais.

Kai į rankas papuola senesnės kartos telefonas, kas kartą sutrinku, nes nevalingai norisi baksnoti jo ekraną. Tą patį jaučia ir močiutė Valerija, kartą per metus užsukanti į banką pasitikrinti, kiek užaugo jos prieš šimtą metų padėtas indėlis. Tik šioji mindžiukuoja prie eilės bilietėlius spausdinančio agregato ir niekaip nesiryžta paliesti jo ekrano.

Dėl tokių bobučių bankuose dar ilgai dirbs administratorės-vadybininkės, paslapčia reguliuojančios klientų eilę ir spaudančios ekrano mygtukus už neryžtinguosius. Vėliau Valerija pasakos savo Petrui, kad banke stovėjo keistas televizorius, kurio ekraną buvo galima liesti.

Petras stebėsis ir krapštys pakaušį – ot tai stebuklai šiais laikais. Tačiau, jei abu senučiukai žinotų, kiek stebuklų vyksta aplink juos, prakrapštytų savo makaules iki žandikaulių. Jie nelabai suvokia, kad didieji broliai jų sodybėlę ne kartą nufotografavo iš kosmose besisukančio palydovo.

Tie patys broliai ir jų pusbroliai stebi mane, sėdinčią automobilyje sustojus prie šviesoforo, besigryninančią pinigus prie bankomato, besirenkančią šokoladą parduotuvėje prie kasos, laukiančią lifto naujame verslo centre.

Kas ten žino, gal jie klausosi mano pokalbių telefonu, nors man norisi tikėti, kad esu niekam neįdomi, bent jau saugumui ar kitoms mįslingoms institucijoms, kuriose nešiojami dokumentai su žymomis “visiškai slaptai”. Čia tik filmuose paprasti žmonės tampa superherojais, man tai negresia. Bent jau ne šioje dimensijoje.

Bet yra kažkoks velniškas kabliukas, braukiantis išilgai per nugarą, kutenantis norą oro uoste tyliai sušnabždėti draudžiamą frazę ir pažiūrėti, kiek atidžiai jie tikrina – gal prie vaizdo stebėjimo kamerų transliuojamų ekranų sėdi žmonės, skaitantys iš lūpų ir šifruojantys kiekvieną tokį drąsų pareiškimą. Ne, jie nestebi…

Skaičiau straipsnį, kaip kažkas praganė kompiuterį ir niekaip negalėjo sulaukti tinkamos pagalbos. Tie žmonės vėliau prisipažino, kad kompiuteris atsirado ir tai buvo kaip nedidelis eksperimentas, bet va, žiūrėkit, o kas būtų, jei situacija būtų buvusi gerokai rimtesnė?

Pagalvojus, jei ir stebi – nieko tokio, svarbiau – ką vėliau daro.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s