#322 žodžiai

Nežinau, kodėl šiandien toks liūdesys. Vietoj produktyvios dienos gavosi eilinis stūmtraukis: pasidariau ką reikėjo, bet nė vieno bonus darbo. Užtat nuėjau pavalgyti ne namie. Valgiau nelabai skaniai, nes sugebėjau nušliaužti tik iki Čili. Dieve, kodėl aš ten vis nueinu – galiu pasidžiaugti, kad tik kartą per pusmetį.

Iš pradžių baisėjausi, kad stalai nešvariai nuvalyti, kad lyg ir prieš kelis mėnesius, kaip spėjau pastebėti, atidaryta atnaujinta  vieta jau papuošta kažkokiais skysčiais sulaistytomis sofomis. Vos neatsisėdau ant vienos tokios – suprantu, kad sausa, kad gal neišsivalė, bet tas jausmas toks nemalonus – vat atsisėsiu, o kai atsistosiu, visi galvos, kad ten aš prisisiojau ar tiesiog nebevaldau šlapimo pūslės. Anksčiau toks jausmas mane apimdavo atsisėdus ant drėgnos troleibuso sėdynės, ypač kai sėdimosios nedengdavo paltas ar striukė, tada galvodavau, dieve, atsistosiu ir bus šikna šlapia, o visi galvos tai, ką galvoja kiekvienas pamatęs panašų vaizdą. Ne, ačiū.

O paskui buvo nelabai švari lėkštė. Kai atnešė picą, man pasirodė, kad lėkštės kraštai riebaluoti, bet pabraukiau pirštu ir pamačiau, kad jie sausi, tarsi apkalkėję, bet tuo pačiu patrinti popieriniu rankšluosčiu. Na, jei tai toks lėkštės dizainas – soriukas, bet manęs neapgausi, kažkas ten su ja buvo negerai. Gal indaplovė kalkėja, ar naudoja per striprius miltelius… aj, nesvarbu. Ir šaukštelis prie kavos buvo apkalkėjęs truputį… Kai nudžiūva vanduo pats – taip pas mane gali būti namuose, bet maitinimosi įstaigoje kažkaip norisi daugiau tvarkos.

O pica buvo – na, iš pažiūros graži, mano skonio, bet atsikandus – so so. Gal blogai pasirinkau. Kai paklausė, ar reikės padažų, kiek dvejodama numykiau, kad gaaal. Atnešė, pradėjau valgyti, o tada iš nevilties apšlaksčiau tą valgymo kūrinį kečupo lašais, visai kaip kriauklę vonioje vakar, kai įsikirpau žirklėmis į pirštą ir visaip bandžiau sutramdyti varvantį skausmą. Taip va ir pavalgiau – buvo liūdna, bet linksmiau netapo. Kas džiugino, tai tik padavėjo aptarnavimas. Palikau normalius arbatpinigius.

O tada nuėjau ir nusipirkau naujus batus. Šiek tiek pasidarė geriau. Maždaug 20 procentų pagerėjimas. Dabar noriu naujo palto. Nors šiaip labiau reikėtų nueiti į kirpyklą – nusikirpti liūdesį trumpiau.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s