#324 žodžiai

Nieko naujo šiam pasauly: orelis tai apyšlykštis, ypač vairavimui. Ypač sutemus, kai valytuvai mosuoja kairėn-dešinėn, o nuo priešais važiuojančio automobilio taškosi papildoma purslų siena. Nevairavau šiandien. Sėdėjau keleivio vietoje, kur senokai neteko sėdėti. Priekyje, net ne gale. Mažasis bosas šįkart net nesipriešino sodinamas į galą, gal buvo užkalbėtas dantis dėl naujos mašinos.

Mašina rieda gerai. Komfortiškai. Daiktas kol kas džiugina. Tikėkimės, taip bus ir toliau. Vienžo, dabar šeimos autoparkas galutinai suformuotas: miesto vikrus automobilis man, komfortiškas sedanas jam, tuo pačiu ir visai šeimai kur nors važiuojant pakeliauti. Dabar viskas tilps, vietos nestigs ir nebereikės vaidinti “biednų giminaičių”, prašančių susikeisti mašinomis kokiam savaitgaliui į kaimą, nes visa manta su visokiom kaimiškom gėrybėm vos tilpdavo, ir dažnai jausdavomės tarsi keliautume it romai – su terbom po pažasčia, sėdint ant prikrauto, arklių tempiamo vežimo. T.y. visko tiek daug – o vietos tiek mažai. Problem solved. Gyvenimas nusisekė – check.

Šįryt išvis tokia įdomi diena buvo. Sužaidėme beveik Kalėdų repeticiją. Brangusis paliko mažiui lauktuves svetainėje, tas ryte su pižama atėjo, iškart pamatė – viskas, čiupo dėžę, tik pasitenkinimo šūksniai, džiaugsmo fontanai. Vos įkalbėjau persirengti. O tada prasidėjo žaidimai – ir vieną stveria, ir kitą – nebežino, kur dėtis, ar dėlionę dėlioti, ar lipdukus klijuoti. Tik vienas žaidimas ir viena veiklos knyga – o turės ką veikti ne vieną dieną. Net pietų miego sunkiai sekėsi guldyti, nes vis rūpėjo nesuklijuoti lipdukai, neperžiūrėti paveikslėliai. Tokiomis akimirkomis pasidžiaugiu, kad yra daugybė visokių įdomių dalykų, kurie jam patinka, kurie kelia jam džiaugsmą.

Aišku, galima papezėti, kad štai mes tokių žaislų neturėjome ir mūsų laikais nebuvo tokių gudrių knygų su lipdukais ir galvosūkiais, bet mes gyvenome kitokiame etape ir jame taip pat buvo įdomybių: tie patys sekretai, kramtomosios gumos popieriukai, kolekcionavimai ir kiti prasimanymai. Bet ką aš čia kalbu, neatsimenu, kuo džiaugiausi būdama 2 metų. Greičiausiai kokia plastikine lėle su klapsančiomis blakstienomis – o, koks topas būdavo turėti lėlę, kuri paguldyta užsimerkia!

Tai va, laikai keičiasi, bet noras džiuginti savo vaikus nedingsta. Kiekviena karta siekia duoti daugiau ateinančiai. Ir tai yra gerai.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s