#330 žodžių

Tai jau Kalėdos kažkam? Lygiai mėnuo iki švenčių, dovanų ir apsivalgymų, Lietuvos zondavimo skersai ir išilgai. Visi toki geri, tokie smagūs. Ir tetos, ir dėdės, ir bobulytės, atsiduodančios žeme – kai valgai kūčiukus su aguonpieniu ir traška tarp dantų kažkokios smiltelės, stengiesi negalvoti, kad ten  papuolė sauja smėlio. Pratinkis, vaike, ir tavęs tas laukia – aitrus žemės gelmių alsavimas.

Šiemet vėl kilo dilema, ar važiuoti ten, kur mažai norisi būti. Suprantu, kad mūsų atvažiavimas sukuria šiokią tokią vienadienę šventę (kodėl tik vienai nakčiai, kodėl taip retai pasirodot, kodėl niekuo nepadedate, nenorite tęsti to, kas ne jūsų pradėta ir t.t., ir t.t.), bet mums patiems didesnė šventė būtų likti namuose – ramiai ir jaukiai, be balaganų, nervinių išpuolių. Tai ir svarstai – aukoti juos ar aukotis patiems. Taip, gerumas, šventės, atlaidumas, bet yra dalykai, kurie metai iš metų nesikeičia, ir kartais būtų lengviau juos tiesiog paleisti, bet… šaknų negali nukirsti taip paprastai.

Bet kokiu atveju šventėms reikia ruoštis. Reikia ir norisi. Ieškoti dovanų, galvoti apie tai, kas ką nudžiugintų ar priverstų ištarti “wow”. Artimiausius ir mylimiausius norisi stebinti labiau, jiems mažiausiai gaila skirti daugiau, atiduoti viską.

Bendraamžių mamos svarsto apie staigmenas ir adventų kalendorius vaikams, o aš suabejojau – ar tai daroma dėl pačių savęs, ar tikrai dėl vaikų. Gi dar jie maži, nemoka džiaugtis laukimu: gavo dovaną – valio, negavo – irgi gerai. Vat didesniems jau atsiranda suvokimas, kas yra laukti dovanos, laukti staigmenos, kiekvieną rytą tirtėti iš nekantrumo, laukiant, o sulaukus džiaugtis, stebėtis ir vėl laukti kitos dienos. Tai it nežinau, gal neverta verstis kūlversčio, jei tai nėra tai, ko tikiesi. Mes ir šiaip darome daug dalykų, kad patys pasijustume geriau.

Buvo laikai, kai siųsdavau kalėdinius atvirukus, ypač gminaičiams – tetoms ir dėdėms, močiutei. Bet entuziazmas praeina, kai tradicijos pasikeičia, o labiausiai kai metai iš metų nesulauki jokio atsako. Nesakau, kad laukiu atvirutės kaip atsakymo, bet kartais norėtųsi bent skambučio ar žinutės su ištartu ačiū, pasidžiaugimu, kad maloniai nustebinau, pradžiuginau. Bet… matyt, esame pernelyg šalti, kad mokėtume atviriau džiaugtis ir dalintis šiluma. O gal pernelyg greitai pasiduodame…

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s