#336 žodžiai

Tai šiandien pagaliau išaušo vyšnių pyrago diena. Darbų pasidariau mažiau, leidau sau pasilepinti – pažiūrėjau praleistas TV serijas, pavarčiau naują žurnalą, padariau valgyti, pati valgiau belekiek kartų, panašiau youtube ir pasmaksojau socialiniuose tinkluose (nuo šitų niekaip nesugebu pabėgti), kol štilis – tol mėgaujuosi. Nes tas laikas yra labai trapus, bet greitai bėga, bjaurybė.

O tada atgal prie darbų, rašyti, rašyti, pyškinti žodį po žodžio, braukti, trinti, taisyti ir rašyti, rašyti, rašyti, galvoti, abejoti, pakeisti pavadinimą, išmesti paskutinę pastraipą, pakeisti vieną žodį kitu, tada vėl grąžinti senąjį, o galiausiai išmesti abu nafik ir įrašyti trečią, nes jis visą laiką sukosi ant liežuvio galo, bet niekaip nerado, pro kurį tarpdantį išlįsti į dienos šviesą ir įsitaisyti ten, kur jam ir buvo skirta, kad po kiek laiko skaitydama savo tekstą galvočiau, dievaži, kaip gerai tada parašiau, o dabar nesilipdo žodžiai, byra kaip smėlis pro pirštus, tad dėlioju ir dėlioju, galo nesimato – o pasakojimo galas visada būna taškas. Arba daugtaškis. Nors mano tekstuose visada, beveik visada, devyniasdešimt devyni ir devyniasdešimt devyni šimtosios, pabaiga baigiasi tašku.

Kažkurioje TEDxVilnius kalboje, gal iš tų pirmų kartų, kai dar nelabai žinojau, ką reiškia tos trys raidės su prilipusiu x, kažkoks dailininkas ar tai menininkas pasakė, kad dailėje viską galima pradėti nuo taško. Kam pradžia, o kam pabaiga – taigi.

Šiandien sužinojau, kad vyro tėvai niekada nebuvo delfinariume. Sako, kaip būtų įdomu pamatyti. Aš kiek nustebau: o tai never ever before? Ne, ką tu, visą gyvenimą dirbom, nebuvo laiko, čia į darbą, čia iš darbo, savaitgalį į daržus ar miškus, čia vaikai, čia reikalai, ir žiūrėk, sukinėjasi aplink tą pačią ašį visą gyvenimą, nenuklysdami toliau, nei leidžia prisegta grandinė. Ir tokiomis akimirkomis sujuda manyje vidinis teisingumo ministras, kuris iškart puola organizuoti kelionės: jei ne automobiliu, tai traukiniu. Die, galėčiau jiems visą maršrutą sudėlioti, nupirkti bilietus ir paleisti – bet ar važiuos, ar atsisegs grandinę, čia jau kitas klausimas. Panašu, kad vasarą keliaujant prie jūros reikės gerokai apsvarstyti galimybę nudžiuginti ir juos. Juk tai kainuoja mažiau, nei sukimasis aplink tą patį darbas-namai-darbas, o duoda gerokai daugiau. Norėtųsi tikėti, kad pavyks.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s