#342 žodžiai

Vaidinu baisiai užsiėmusią. Vaikas serga, pučia geltonus snarglius, gražu pažiūrėti, tai sėdim namie, protarpiais išlįsdami į miestą pirkti dovanų. Šiandien ieškojau vienam seneliui diržo, gerai, kad su močiute pasikonsultavau, o tai būčiau prašovusi su dydžiu. Vienoj parduotuvėj nėra, kitoj – nėra, sako, ilgiausias tik 105 cm. Galiausiai iškuičiau 115 cm., turi tikti. Visą tą laiką, kai kuičiausi, mažius kuitėsi kartu, iš pradžių dar jį tramdžiau, kad nepeckiotų pirštais greta pastatytos stiklinės vitrinos, bet kai po kelių minučių nė viena iš parduotuvės konsultančių nesiteikė prie manęs prieiti, nors praėjo pro šalį ne kartą “neva kažką veikia”, tada nustojau mažių tramdyti ir mintyse netgi kursčiau jį pradėti tą vitriną laižyti arba nusičiaudėti taip, kad liktų koks geltonas snarglys visu gražumu. Še jums, susireikšminusios bobos.

Kai galiausiai išknisau tą reikalingą diržą, kasoje mane pasitiko kiek šaltu veidu, kuris kiek nušvito pamačius banko kortelę – žiū, šita menkysta turi normalią kortelę. Mano laimei, kortelė nestrigo, kaip mėgsta daryti Lidl, o sąskaitos likučio užteko pirkiniui. Mažius netgi teikėsi išeidamas pamojuoti “ate”, į ką, spėju, konsultantė net nesureagavo, neturiu užpakalyje akių, negaliu pasakyti.

Berods prieš mėnesį apturėjau awkward momentą, kai atsiskaitant parduotuvėje pasakė “nepakanka pinigų”. Kaip tai nepakanka? Staiga pasijutau apvogta vidury dienos – taigi buvo SUMA, gera suma pinigų. Negi ištaškiau per savaitę? Ką darom? Palaukit, aš tuoj sakau, vežimėlį su prekėmis pastūmėme į šalį, kasininkė pradėjo mušti kito žmogaus prekes, o aš pasitraukusi nuošaliau maigiau telefoną. Prisijungiau prie bankininkystės ir pamačiau, kad bemakliavodama su sąskaitomis, permečiau didesnę sumą ne į tą kortelę. Fuf, palengvėjimas. Porą mygtukų paspaudimų ir vėl turtinga – grįžau, atsiskaičiau už prekes ir laiminga išriedėjau iš parduotuvės.

Šiaip žiemą, kai išauga komunalinių paslaugų sąskaitos, pro kišenes prasiaučia dovanos ir šventės, mane visada ištinka vidinis buhalteris, kuris pradeda dažniau tikrinti banko sąskaitą, skaičiuoti ir strateguoti, kiek kur pinigų juda ir koks turi būti balansas, kad nebūtų šoko kitą mėnesį. Kai algos stabilios, income aišku, o vat išlaidos – šitą numatyti galima tik didiesiems ėdrūnams: vaiko darželiui, komunaliniams, įmokoms ir t.t. O kur dar atsargų balansas – turėti tą kojinę po čiužiniu juodai dienai – mhm, vidinis buhalteris net čepsi iš malonumo. Nekenčiu jo.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s