#346 žodžiai

Dar ne finišo tiesioji, bet jau tuoj tuoj. Tada norėsis įkvėpti ir sulaikyti kvapą kiek įtraukus pilvą. Nes naujieji metai turi pokšėti, stalas braškėti, suknelė blizgėti, thpu, namai blizgėti, o suknelė derėti prie batelių arba atvirkščiai. Bet kokiu atveju, kaip šiandien sakė dėdė televizoriuje, visi laukiame švenčių, bet joms reikia ruoštis – stresas neišvengiamas. Tai va. Net jei vyrams tos šventės kelia stresą, nors jiems tereikia pasirūpinti dovanomis, o ne namų ruoša, kalėdiniais vaikų kostiumais ir aibe kitų dalykų, tai ką kalbėti apie mus, moteris. Na, bet mes pripratusios vadovauti chaosui, susitvarkėm pernai, įveiksim ir šiemet.

Kai pasnigo, kai drėbtelėjo, šiandien važiuojant matėme tris mašinas, nuriedėjusias nuo kelio, visos skirtingose vietose, ir būtent ten, kur stovi ženklai, kad lyjant/sningant slidi kelio danga. Nepasisaugojo žmonės, o gal tiesiog velnias nunešė besismagindamas. Buvo kelios akimirkos, kai man irgi pradėjo subinė šalti – kai iš baimės viskas susitraukia, bet nieko negali padaryti, tik mostelti ranka ir sulaikyti tą patį kvėpavimą, nes vairuoju ne aš, o sėdžiu tik keleivio vietoje. Jei pasiklydusių dvasių pasaulyje esti gyventojų, kurie nuolat kartoja paskutinę mirties akimirką darytą judesį ar veiksmą, tai aš mojuočiau rankele taip, tarsi diriguočiau. Galėtų mane pastatyti vietoj metrometro prieš angelų chorą – linguočiau ir mojuočiau blyškia rankele į taktą, prieš akis dar regėdama, kaip mašina čiuožia į baltą griovį. Kartais norėčiau savo fantazijų kibirą, ypač jo dugną, atsakingą už baisių dalykų įsivaizdavimą, sudaužyti į šipulius.

Nes būna tas kibiras ištraukia kokią negerą mintį, tokią negerą, kad vien ją pagalvojus, norisi verkti ir graudintis, tarsi ta blogybė jau būtų nutikusi. Tada stipriau apsikabinu savo artimuosius, o vaiką bučiuoju dar karščiau. O save baru, kad drįstu pagalvoti bloga. Iš kur tas įprotis kutenti baime sau padus? Gal mūsų tauta tokia – visada padejuos, o tik paskui padarys.

“Nieko čia nebus, neverta stengtis”… ir t.t. Dejuojame, įsikalbame sau nesėkmes ir patys savo rankomis pasistatome tvoras, kurių vėliau negalime nei perlipti, nei išlaužti. Labai nemėgstu savęs, kai dejuoju. Tiksliau, dūsauju. Oi, atsidūstu, kaip sunku, nesigaus. Tada šiaip ne taip save pastumdau pirmyn atgal ir padarau, ir žiū, viskas gerai gavosi. Tada džiaugsmas būna didesnis – nes lūkesčiai buvo mažesni.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s