#353 žodžiai

Kalėdos jau finišo tiesiojoje. Pradedu daryti sąrašą po sąrašo, kad nieko nepamirščiau. Neplanuoju nieko grandiozinio, bet yra dalykų, kuriuos reikia nuveikti per savaitę:

Nuvažiuoti į IKEA kelių daiktų;

Išskalbti svetainės užuolaidas;

Nuvalyti sekcijos dulkes;

Paslėpti nereikalingus žaislus;

Galbūt atiduoti nebereikalingas knygas (G+ arba MintVinetu);

Išmesti sukauptus popierius;

Nunešti butelius į taromatą;

Patikrinti bulves sandėliuke;

Supirkti produktus pagal kalėdų meniu sąrašą;

Penktadienį iškepti torto biskvitus;

Šeštadienį iškepti žąsį.

Nenumirti ir nesusirgti. Svarbiausia.
Dar supakuoti dovanas, išplauti grindis, nuvalyti nupeckiotus stiklus ir veidrodžius ir pasidžiaugti laikinos tvarkos spindesiu, kuris po kelių valandų vėl virs sausainių trupinių rankiojimu ir kinetinio smėlio likvidavimu iš kilimų. Būtų dar gerai porą kilimų prasukti pro skalbimo mašiną, bet čia jau kaip seksis vykdyti kitus punktus, matai, nebe vasara, viskas ilgai džiūsta, o gyventi plikom grindim žiemą kažkaip nejauku.

Vyrams viskas lengviau. Jau susitarėm, kad vaikas didžiąją dovaną gaus šeštadienį, kad galėtų su tėčiu konstruoti ir žaisti, o aš netrukdoma suktis virtuvėje. Nors, dar kartą pasikartoju, nieko grandiozinio neplanuoju. Užtat sąrašo viršuj dar vienas punktas – padaryti kalėdų eglės žaisliuką darželio eglutei. Nersiu snaigę. Turiu kaip tik gniužulą baltų siūlų, gal užteks vienam kreivam, tarkim aptirpusiam grožiui.

Būtų gera turėti galimybę stabtelti, apmąstyti švenčių prasmę, bet tam nereikia specialiai skirti laiko – tos akimirkos aplanko migdant vaiką, važiuojant automobiliu, kai nereikia pačiai vairuoti, gal net pjaustant mėsą ar prausiantis duše. Daugiau laiko sau ir darbams, ir kalėdų sąrašų vykdymui bus, kai vaikas vėl eis į darželį. Jau rytoj! Fingers crossed.

Tada viskas klosis greičiau, kai nereikia derintis prie mažojo įnorių, jo pastangų padėti. Ir tuo pačiu laikas tirps greičiau, jei vėl prasmegsiu visa ryjančiuose internetuose ir kitų žmonių gyvenimo blizgesy. O gal ir aš gražiai gyvenu, tik fotografuoti nemoku. Arba nenoriu. Pasiteisinimą žmogus visada suranda, kai to nori.

O šiaip viskas einasi gerai. Viską spėju, nors pastresuoju, kai susikaupia krūvą darbų ir reikalų, o negaliu nieko daryti, nes reikia stumdyti mašinėles ar dėlioti dėliones. Bet pala pala, darželis išgelbės, dar motyvacija ilsėtis per šventes, o ne niurksoti prie kompiuterio. Labai norėčiau, kad per šventes pažiūrėtume keletą filmų, gal atsiversčiau kokią knygą (čia jau kvepia kitų metų rezoliucijomis), pamirkčiau vonioje. Pala pala, neįsisvajok dar…