#355 žodžiai

Vakar bevažiuojant pasirodė, kad ant kelio, mano įsukamoje juostoje, guli arklių pakinktų dalis, net nežinau, kaip jis tiksliau vadinasi, “branktas”(?). Automatiškai šastelėjau į šoną, kad neužkliudyčiau metalinio daikto. Nuvažiavau, o mintyse iškilo debesis prisiminimų iš kaimo ir vaikystės. Kaip mokėdavau įkinkyti arklį į vežimą, koks tai ritualas suveržti dirželius, prisegti pavadį ir t.t. Būtent “branktas” dažnai tarnaudavo kaip esminė arklio ir vežimo ar kito tempiamo padargo jungiamoji dalis. Žinoma, ienos dar segdavosi diržiukais prie balnelio, kuris dedamas arkliui ant gugos, bet kai “branktas” atsilaisvindavo nuo vežimo, linksma nebūdavo, pagaugai bėgiodavo skersai ir išilgai – čia tik filmuose smagu žiūrėti, kaip arklys nurisnoja pametęs nevaldomą vežimą su visais važiuojančiais.

Dar pasitaikydavo pamesti vadžias. Važiuojant. Ne pats protingiausias sumanymas pamesti vadžias. Atsimenu, kaip brolis šaukia Trrr, o kumelė nestoja, nešasi su visu pilnu vežimu šieno – grynai iš inercijos, tokia masė išjudinta iš vietos. Ir jis kaip kokiam vesterne šoka ant ienų, prisilaikydamas kumelės užpakalio – tą akimirką man buvo taip baisu, kad dabar ji žiebs jam abiem užpakalinėm kanopom, o tarpas tarp arklio ir vežimo ne toks jau didelis, ir kad jis įsmuks į tą tarpą ir bus ne tik nuspirtas, bet ir suvažinėtas to paties sunkaus vežimo. Toliau nepamenu, matyt, baimė tą akimirką intensyviai valė mano pastėrusias smegenis, o gal tiesiog ieškojo protingo sprendimo kilusiai situacijai. Bet visi gyvi, išskyrus kumelę (baigėsi galiojimo laikas, deja), vadinasi, istorija baigėsi laimingai. Be randų ir be traumų.

O dar yra tekę išskrieti iš vežimo, kai nudardėjome pakalnėn linksma zovada – kumelė tiesiog metėsi į posūkį, o įsibegėjęs vežimas, deja, taip greitai nepasisuko, smagiai vertėsi į pievą, o mes, kaip kokie skraidantys varliukai, nusiritome į dobilus. Paskui ieškojome pamestų batų. Kažkodėl žmonės visada pameta batus, kai šitaip paskraido – nesvarbu, kuo važiuoja, automobiliu, arklio traukiamu vežimu ar dviračiu.

Dievuliau, kaip ant prisiminimų patraukė… Kaip čia sustojus, ar galioja koks trrr vidiniam balsui? Esu ir nuo arklio nudribusi – tiek jojant, tiek nuo stovinčio. Esu vijusis arklį ir esu nuo jo bėgusi. Esu besąlygiškai pasitikėjusi arkliu ir esu beprotiškai jo bijojusi. Manau, dabar labiau bijau, nei anksčiau. Mūsų pasauliai atsiskyrė – “branktas” paleido vežimo kablį -, tik nežinau, kuris mūsų lekia zovada, o kuris rieda nevaldomas. Gal nesužinosime…

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s