#357 žodžiai

Ar būna, kad mintimis grįžtumėte į praeities kažkurį momentą ir norėtumėte dar kažką pasakyti? Pasakyti tai, ko nepasakėte tada, bet sugalvojote vėliau, kad būtų buvę gerai, jei tąkart jūsų atsakymas būtų skambėjęs taip, o ne kitaip. Man būna.

Turėjau gyvenime visokių momentų, bet labiausiai norėčiau grįžti į tuos, kurie kažkaip baigėsi neaiškiai – tarkime, aš kažko paklausiau, man sumurmėjo, o aš nepasitikslinau, koks ten buvo atsakymas, arba paklausiau pernelyg suktai, man dar sukčiau atsakė, bet likau nelabai supratusi, nes pasakytus žodžius buvo galima interpretuoti dvejopai. Taigi tąkart likau su viena versija, o praėjus kuriam laikui pagalvojau, kad reikėjo perklausti ir pasitikslinti, ar teisingai suprantu. Nors man atrodo, kad tuometinė “aš“ tiesiog neturėjo tiek proto, kad būtų pagalvojusi apie kitokį scenarijų.

Ir kalbu ne apie matematikos pamokas, o apie santykius su žmonėmis. Kodėl su kai kuriais žmonėmis man klostėsi keistai, kažkaip neteisingai, netgi negražiai?… Minėjau, kad kažkada buvau atsivertusi savo žalios jaunystės-vėlyvos paauglystės dienoraščius ir man pasidarė koktu, kokia aš buvau – kaip aš mąsčiau, kaip bendravau su aplinkiniais, kokiomis iliuzijomis tikėjau ir kaip juokingai turėjau atrodyti iš šono. Gėda per amžius.

Bet didelėms mergaitėms juk nereikia ypatingos drąsos bendrauti su tais, kuriuos kažkada naiviai mylėjo. Tiesiog mergaitėms reikia susiimti ir nepamiršti, kas jos yra dabar – kad tas jų niekingas pavidalas, kuris prieš n metų taip apgailėtinai flirtavo ir bruko save tariamos meilės objektams it didžiausią likimo dovaną, neturi nieko bendro su tuo, kas jos yra dabar.

Jos dabar žavios, moka gražiai valgyti ir santūriai elgtis. Jos dabar nesiuntinėja dviprasmiškų žinučių vėlais vakarais, tikėdamosios norimo atsako. Ir jos jau nebėga į tamsius pašalius, kad tris minutes aistringai pasiglamžytų. Ne, jos sako, kad neturi laiko ir yra baisiai užsiėmusios, tad nueis su tavimi išgerti kavos gal kitą mėnesį, pala, kokia perkrauta dienotvarkė, tądien man masažas ir užsiėmimai, gal pabandom kitą dieną, gerai?

Tik… kartais tų didelių mergaičių jau niekam nereikia – kaip nereikėjo tada, kai jos save bruko kaip didžiausią likimo dovaną. Žiūrėk, kaip aš stipriai galiu mylėti – pažiūrėsi į mane ne taip ir aš verksiu tris vakarus iš eilės, kad tu sudaužei man širdį. Ak, kokie laikai buvo… Koktu prisiminti. Ir tuo pačiu dar kirba – o jei būčiau tąkart pasakiusi, kad…

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s