Vienu žodžiu, force majeur mėgsta ateiti tada, kai jų nelauki ir nenori. Šiandien planavau ramią dieną, bet kaip tyčia išlindo skubus atvejis, kuris suvalgė mano brangias valandas, todėl suplanuotus darbus dariau paknopstom, o likutį palikau rytojui, nors toks scenarijus nebuvo planuotas. O ką darysi. Mano mama kiekvienas Kūčias po vakarienės, kai pagal papročius negalima nudengti stalo, eidavo tvarkyti virtuvės, ir vis komentuodavo garsiai it pasiteisindama, kad taip darydavo ir jos pačios mama, nes kada gi daugiau tvarkytis namus, jei prieš šventes nespėji suktis, tenka tarpušvenčiu. Todėl labai dažnai vaikystės namuose visagalė tvarka eidavo nuo vieno kambario prie kito, kol per kelias dienas viskas būdavo absoliučiai tvarkoj. Na, beveik tvarkoj, nes pirmas sutvarkytas kambarys visada būdavo svetainė-gyvenamasis kambarys, kuris jau po pirmo vakaro pradėdavo prarasti blizgesį, nes žiūrėk, kažkas padėjo kūčiukų maišelį ant sekcijos lentynos, kažkas pastatė ten nugertą kisieliaus stiklinę ir nuo jos nulašėjo keli lašai, ir t.t.
Taigi man liko visai nedaug: nuvalyti sekcijos dulkes. Nekenčiu sekcijų, bet šiuose namuose ji yra, ir nieko nepadarysi. O toliau jau viskas pagal planą: rytoj darau kremą ir tepu tortą, biskvitus iškepiau šiandien – spėjau! Ir, žinoma, gaminu visus žuvies patiekalus bei užkandžius. Bet valgiaraščio pradžia jau padaryta – išsiviriau ir supjausčiau burokėlius, morkas bei avinžirnius salotoms, užmerkiau avižinius dribsnius (pirmą kartą darysiu avižinį kisielių ala desertą, kol kas man kvepia būsimu feilu, bet neperšokęs griovio nesakyk op).
Būtų įdomu pasisverti, kiek nukračiau lašinuko prieššventiniame lėkime, nes kaulai rimtai jau atsikišo. O ką padarysi – pasninkas ne savo noru – bėgi, leki, vieną sumuštinį sukramtai, arbatos užgeri ir vėl į trasą. Kiba išsikelti planą – per šventes pataisyti figūrą? Kche kche, gal nereikia.
O šiaip nežinau, ar laukiu tų švenčių. Jos ateina vis tiek. Tik viena žinau labai gerai – šiemet jos kitokios, nes mes ruošiamės namuose, nes viskas planuojama taip, kaip visada norėjau. Na, bet kol namie auga mažas ožiukas, kuris sugeba visą gėrį ir grožį per kelias minutes pasiųsti nafik, tenka susitaikyti, kad šventės scenarijus gali būti kiek kitoks. Šiandien buvo užėjęs siutas, net patrepsėjau virtuvėje, bet susilaikiau nepakėlusi balso. Vaikas nori dėmesio, ir viskas. Ir čia mano kaltė, kad šitą dėmesį tą akimirką noriu atiduoti daromiems virtiniams. Taigi, keičiam prioritetus ir iškart taika.
ashtroka 