#360 žodžių

Va taip. Draskiausi, plėšiausi, niršau ant savęs ir ant kitų, o jos – tos šventės – ėmė ir prasliūkino beveik nepalietusios. Nes šventinė nuotaika tai nėra vien tobula silkė su nauju receptu (kepti persimonai, baklažanai ir mėlynas svogūnas + terijakio padažas = verta pabandyti!) ir ko gero nėra tas dvylika patiekalų.

Nes kažkas vis tiek nevalgo aguonpienio, kažkam nepatinka žuvis, kažkas neparagauja visų patiekalų ir dėl to nesijaučia nei prasikaltęs, nei keletą mėnesių alkanesnis nei įprastai. Nes yra daugybė žmonių, kurie tą vakarą neturi ką pasidėti ant stalo. Yra žmonių, kurie deda viską, ką turi, ir skaičiuodama patiekalus, skaičiuoja ir duonos riekeles – štai dvi riekelės, vadinasi, du patiekalai. Ir dar yra žmonių, kurie tą vakarą dirba, kurie kažkam tvarsto žaizdas, gesina gaisrus, veža į svarbią vietą, o gal tiesiog budi ir laukia, kada galės padėti.

Ne kartą sakiau, kad dalykai yra svarbūs tiek, kiek reikšmės jiems suteikiame. Klaidinga būtų prasmę suteikti tik šventiniam stalui, švarioms grindims ir nuvalytoms dulkėms – svarbesni yra žmonės aplinkui, santykiai su jais, bet… dulkes valyti yra lengviau, nei paskambinti tėvui ir pasveikinti su šventėmis. Taip ir žiojasi plyšys, tolstame vieni nuo kitų, kol galiausiai neturėsime ką kalbėti, arba tiesiog jau bus per vėlu. Tikiuosi, nereikės gailėtis. Norėtųsi tikėtis, kad žmonės kažkada ateina į protą, kad ir paskutinę valandą, kad pagaliau supranta vieną svarbų dalyką – jei nenori girdėti to, ką sako kiti, ateis diena, kai jie nenorės girdėti, gal net matyti tavęs… Tiesą suvokti visada sunku, dar skaudžiau kartais atsistoti prieš veidrodį. Tiek to.

Todėl ir šventės šios – vis dėlto ne tokios, kokių norėjau. Pritrūko stebuklo ir šiek tiek lengvesnio nusiteikimo. Ko norėjau dovanų, tą ir gavau – tai ko paskui dūsauju, kad per mažai paprašiau? Padariau viską, ką norėjau padaryti, bet tai nesuteikė norimo pojūčio. Ir vėl malonumas atidedamas rytojui, ar dar vėlesnei dienai – štai būsiu laiminga, kai pažiūrėsiu tą filmuką, kuriam dabar neturiu laiko, arba tada, kai atsiversiu knygą, kurią nusipirkau prieš pusę metų, bet sugebėjau tik perskaityti pirmą puslapį, nes kažkas nutraukė atokvėpio akimirką. Bet neretai nutinka taip, kad atidėtas malonumas neužauga į didesnį. Jis netgi sumažta – nes vis dėlto nesuteikė tiek džiaugsmo, kiek buvo išaugę lūkesčiai. O pastarieji labai mėgsta augti kartu su laiku. Taigi. Gyveni ir mokaisi…

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s