#364 žodžiai

Praėjusiais metais sau nekėliau didelių tikslų, todėl nelabai turiu ką pamatuoti – ar įgyvendinau tuos naujametinius pažadus sau ar kitiems. Matau, kad 2015-ųjų apžvalgoje paminėjau norinti turėti daugiau laiko sau. Iš dalies, tai išsipildė, kai vaikas pradėjo eiti į darželį. Pradėjau daugiau nuveikti, daugiau pasmaksoti prie kompo ar tiesiog pasivaikščioti po parduotuves. Žinoma, iki tobulumo dar yra kur stengtis, bet kartais pagalvoju, kad pernelyg mes naiviai svajojame apie ramų buvimą – buvo laikas, kai galėjau  būti egoistiška ir visą laiką skirti tik savo poreikiams, dabar turiu pareigą rūpintis tuo mažu žmogumi, taip pat didelį norą užtikrinti, kad namuose būtų šilta ir jauku, kad šaldytuve visi rastų savo mėgstamą varškės sūrelį ar šokoladinių putėsių. Mano meilė artimiesiems pasireiškia tuo rūpinimusi, nors ir pasakau, kad myliu, apkabinu ar paglostau. Kaip juokiamasi, tikra meilė būna tada, kai mylimasis įjungia tavo telefoną krautis, nes pati nepastebėjai, kad baigia išsikrauti.

Sausio pradžioje, kone pirmasis įrašas šiam #365+1 žodis projektui buvo “naikinsiu tatuiruotę“ – nenaikinau. Net nenuėjau iki reikiamos vietos, tiesiog interneto forumus paskaitinėjau, kaip bėdavojasi kiti, kad naikinimas kainuoja dvigubai, jei ne trigubai nei pačios tattoo padarymas. Galbūt, galbūt. Nežinau, minties naikinti neatsisakiau, bet konkrečių veiksmų dar nesiimu. Prioritetus dėlioju vis kitaip.

Dar būriau, kad trys karaliai atneš ramybę – iš dalies išsipildė, bet grynai metų pabaigoje. Išmokau būti su savimi ir su savo vaiku. Žinoma, antrą sirgimo savaitę, kai abu trinamės namuose, kovodami su vaistų gėrimais ar nosies valymais, žaisdami tuos pačius žaidimus belenkiek kartų ir ieškodami naujų užsiėmimų, man realiai pradeda važiuoti stogas, bet žiūriu, kad vis ramiau reaguoju į naują ligos pradžią. Išmokau valdyti savo darbus ir vaiko laiką, nors ir savo miego ar tingėjimo sąskaita. Prie ramybės pridėčiau ir ramius santykius su vyru – pogimdyvinė krizė iš manęs išsunkė nemažai ašarų, aš daug kartų užsitrenkdavau tylos durimis ar tiesiog nepaaiškinamu pykčiu, bet šiemet tokių momentų praktiškai nebuvo. Žinoma, moteriškų atodūsių neišvengiau, kaip ir paliūdėjimų bei pašaudymų akimis, bet tam, kas buvo blogai anksčiau (grynai iš mano pusės), šiemet tiesiog neliko vietos.

Ko trūko šiemet – tai laiko. Tiksliau – efektyvaus jo naudojimo. Taip pat buvimo kartu 100 procentu. Darbai mus pasiglemžia, vaikas pasiima savo dėmesio dalį, tad vakaro pokalbiai buvo fragmentiški, trumpi. Tačiau, ar ne tai širdžiai labiausiai patinka – buvimas kartu bet kokiomis sąlygomis.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s