Finišo tiesioji. Šaldytuve jau vėsinasi sūrio pyragas, mėsos plaktuko laukia kiaulės nugarinės pjausniai, į visus plyšius ir užkaborius sukaišioti užkandžiai, kad niekas nesurytų anksčiau laiko, spintelėse išdidžiai stoviniuoja vynas ir tas kitas putojantis, kažkodėl šampanu vadinamas, visi išdidūs, kol galvos nenusuktos – visi laukia šventės. Blet, o svetainės šviestuvas laukia šluostės, prieš Kūčias praleidau, o kai šiandien pasilypėjau kažko paimti nuo sekcijos ir atsisukau pasižiūrėti, pamačiau šiaubingą vaizdelį, tikrą šiaubų šiaubą. Rytoj aiškinsimės, kas čia buvo tokia negera mergaitė, kuri nemoka tvarkytis
Ir jokio lėkimo, jokio streso – nežinau, kodėl buvau šitaip užsigazavusi prieš Kalėdas. Žinoma, kuopiau namus tada labiau, nes norėjosi ir užuolaidas išskalbti, ir dulkes rimčiau nuvalyti, o kur dar darbai ir visi kiti dviejų dienų valgiai… O dabar – toks pfff. Viena šventinė vakarienė, ir jokios ten mišrainės, nors minčių buvo, oi buvo.
Šiemet nusprendžiau kepti mėsos suktinukus – zrazus. Žąsis buvo kaip opcija, bet po Kalėdų nelabai norėjosi, o dar vidinė boba kažkur perskaitė, kad sutinkant Gaidžio metus netinka valgyti paukštieną. Mažu, įsižeis kakariekū, nereikia erzinti. Prie zrazų – gaivios salotos. Jau buvau pagalvojosi apie mišrainę, bet paskutinę akimirką apsigalvojau. Iš dalies dėl paskutinį kartą pirkto majonezo, kuris buvo tiek neskanus, kad norėjosi žiaugčioti – ant etiketės parašytas, kad riebus, ala tikras, bet man jo skonis buvo lygiai toks, kaip tose šlykščiose silkių salotose su majonezu – toks tirštas ir smirdintis.
Toliau kalnas užkandžių – sūris, tešlos krepšeliai su lašiša, traškučiai su sūrio mirkalu, visokios alyvuogės ir paprikos, įdarytos sūriu, vaisiai ir pan. Ko daugiau galima norėti – kai Naujieji namuose. Bus geras kakariekū – vaikas per fejerverkus nepabus ir neišsigąs iš lauko sklindančio triukšmo. O visa kita – be didelio scenarijaus, geri filmai ir tiesiog taurė vyno.
Berods šiandien pagalvojau, kad klaidinga metus įsivaizduoti kaip laiko ratą, tiksliau, kaip apskritimą. Nes metų pabaiga nėra rato pabaiga – laikas toliau tiksi ir sukasi ratu. Metai yra laiko spiralė – ji sukasi, bet nepasibaigia, tiksėdama kopia aukštyn (na, negi žemyn?).
Atsimenu, vaikystėje vienais metais turėjome kalendorių, kurio šonai buvo papuošti būsimų metų astrologiniais gyvūnais. Kažkodėl labai traukė tie vaizdai. Vis žiūrėdavome ir skaičiuodavome, štai po kelių metų bus tavo metai, o tada – tavo. Labiausiai laukėme 2000 – man jis turėjo atnešti ir atnešė 16. Tuo metu tai atrodė kaip didelė siekiamybė. Dabar mes jau nebelaukiame nieko, tiesiog gyvename.
ashtroka 