Kaip aš valgiau barščius pas Elę

Priešistorė mamutams. Nutiko toks dalykas, kad prieš Kalėdas valiau spintas ir atrinkau nedidelę krūvelę knygų, kurias negaila kam nors atiduoti. Įprastai aš jas vežu į MintVinetu, ten vyrukas man pakeverzoja kokį skaičiuką ant jau turimo čekio, kurį gavau per pirmą knygų pristatymą (tąkart daug gerų knygų nutempiau), tada aš dar pasirenku kelias knygas, kurias vėliau skaitau arba ne. Vienžo ten veikia kažkokia sistema, kurią sunku pamatuoti ekonomiškai, įtariu, kad knygyno veiklą palaiko tik siūlomos kavinukės paslaugos. Šįkart nusprendžiau nereikalingas knygas kam nors padovanoti. Paskelbiau G+, atsirado pora norinčiųjų.

Ir ką, po Kalėdų gavau garbės susitikti su dviem žmonėmis, su kuriais bendrauju kone kasdien G+, bet gyvai matėmės pirmą kartą (ko gero, mano atmintis turi polinkį šlubuoti). Iš to išsirutuliojo mintis, kad reikėtų dažniau susitikti su žmonėmis iš interneto, gal išgerti kavos, susipažinti… Galiausiai viskas baigėsi populiarumo viršūnes pasiekusiu mano įrašu G+ – nesitikėjau, kad tiek daug žmonių norėtų su manimi susitikti. Ak!

Pirmoji buvo Elė. Garsioji Elė Pranaitytė.
Doriausia moteris Lietuvos internetuose pakvietė mane į namus paragauti legendinių barščių, nors iš pradžių bandė prakišti kažkokį kuskusą, įtariu tai susiję su sausio 6-ąja švenčiamais Trimis karaliais, kurie, kaip byloja šaltiniai, Jėzuliukui dovanojo aukso, smilkalų ir miros, bet kas ten žino, kokios kruopos buvo ant bangos, mažu ir pieno mišinuko padovanojo ar sauskelnių…

Taigi žvarbų sausio 7-osios rytą, patikrinusi, ar kvietimas nebuvo atšauktas dėl -23 C force majeur, išvariau vargšą vyrą į kiemą patikrinti mašinos, ar gerai kuriasi. Gi ne kartą sakiau, jei vyras neišgali savo moteriai padovanoti kailinių, turi susitaikyti su tuo, kad jam kailį lups visą gyvenimą.

Po pietų lengvai užkandusi pajudėjau Elės namų link. Pirma paskambinau įspėti, kad atvažiuoju. Čia nutiko pirmas nustebimas – dievuliau, koks gražus ir simpatiškas Elės balsas… Aniuolų choras jam neprilygsta. Va, ką daro išankstinės nuostatos – dėl Elės nuolatinių dorovės pamokymų tikėjausi ragelyje išgirsti davatkišką gergždesį, dažniausiai sutinkamą vietinių bažnyčių šventoriuose.

Antras nustebimas buvo susitikimas akis į akį. Doroji Elė gyvena niekuo neišsiskiriančiame daugiabutyje, pačiame viršutiniame namo aukšte, praktiškai laiptinė baigiasi jos namų durimis. Arčiau Dievo – jau niekaip. Bet kai ją pamačiau, man pasidarė truputį gėda, nes įsivaizdavau ją kiek vyresnę. Net nuotraukose, kurių ji kartais atseikėja nedoram internetui, ji atrodo vyresnė, nei yra iš tikrųjų. Įtariu, tame yra kažkokia klasta, susijusi su muželovke.

Iš karto buvau supažindinta su Kristupėliu (pilnas vardas Kristoforas Mikalojus Radvila Žiurkėnas), šventuoju Elės sugyventiniu žiurkėnu. Jis iš pradžių mane ignoravo, o paskui išlindo ir net teikėsi švelniai krimstelti mano baimingai prie narvelio kišamą pirštą – viskas vyko Elei paliepus.

O tada valgėme nuostabius barščius, kurių Elė privirė pilną puodą, sakė, kad šitiek jai užtektų visai savaitei. Mano akimis žvelgiant, ji gyva šventąja dvasia ar nedorovingų žmonių baudimais, nes tokį puodą būtų galima įveikti ir per dvi dienas. Ta proga paprašiau antros porcijos, o išeinant namo dar gavau lauknešėlį šeimynai – nes barščiai yra gerai, o Elės barščiai yra šventa.

Kalbėjome daug – ir apie keliones, ir apie darbus. Gėrėme kavą ir valgėme mano atneštus saldainius. Bijau pameluoti, bet, čia visiškas kompromatas, už to paviešinimą degsiu pragare, man rodos, kad vieną kartą Elei išsprūdo keiksmažodis. Iš jos lūpų dar išgirdau frazę apie pasibarškinimą. Nutariau, kad blogai interpratavau – greičiausiai Elė omeny turėjo barškantį rožančių, nors namų sienos nebuvo nukabintos šventųjų paveikslais ar kitais religiniais atributais. Tiesa, buduaro duris visą viešnagę laikė tvirtai uždarytas, kad nenužiūrėčiau Victoria Secret’s apatinių.

Taigi, susitikimas pavyko 100 %. Nu, 109% procentais, ką jau čia, nes nevertė poteriauti, kaip buvo įspėjusi.
O šeimyna legendinius barščius įvertino teigiamai – turint omeny, koks išrankus yra mano vaikas, tai yra didelis komplimentas. Išties būtų nuodėmė tokių barščių nemėgti. Viskas, ataskaitą baigiau. Jei suklydau – varysiu keliais aplink Elės namą.