Kaip aš valgiau barščius pas Elę

Priešistorė mamutams. Nutiko toks dalykas, kad prieš Kalėdas valiau spintas ir atrinkau nedidelę krūvelę knygų, kurias negaila kam nors atiduoti. Įprastai aš jas vežu į MintVinetu, ten vyrukas man pakeverzoja kokį skaičiuką ant jau turimo čekio, kurį gavau per pirmą knygų pristatymą (tąkart daug gerų knygų nutempiau), tada aš dar pasirenku kelias knygas, kurias vėliau skaitau arba ne. Vienžo ten veikia kažkokia sistema, kurią sunku pamatuoti ekonomiškai, įtariu, kad knygyno veiklą palaiko tik siūlomos kavinukės paslaugos. Šįkart nusprendžiau nereikalingas knygas kam nors padovanoti. Paskelbiau G+, atsirado pora norinčiųjų.

Ir ką, po Kalėdų gavau garbės susitikti su dviem žmonėmis, su kuriais bendrauju kone kasdien G+, bet gyvai matėmės pirmą kartą (ko gero, mano atmintis turi polinkį šlubuoti). Iš to išsirutuliojo mintis, kad reikėtų dažniau susitikti su žmonėmis iš interneto, gal išgerti kavos, susipažinti… Galiausiai viskas baigėsi populiarumo viršūnes pasiekusiu mano įrašu G+ – nesitikėjau, kad tiek daug žmonių norėtų su manimi susitikti. Ak!

Pirmoji buvo Elė. Garsioji Elė Pranaitytė.
Doriausia moteris Lietuvos internetuose pakvietė mane į namus paragauti legendinių barščių, nors iš pradžių bandė prakišti kažkokį kuskusą, įtariu tai susiję su sausio 6-ąja švenčiamais Trimis karaliais, kurie, kaip byloja šaltiniai, Jėzuliukui dovanojo aukso, smilkalų ir miros, bet kas ten žino, kokios kruopos buvo ant bangos, mažu ir pieno mišinuko padovanojo ar sauskelnių…

Taigi žvarbų sausio 7-osios rytą, patikrinusi, ar kvietimas nebuvo atšauktas dėl -23 C force majeur, išvariau vargšą vyrą į kiemą patikrinti mašinos, ar gerai kuriasi. Gi ne kartą sakiau, jei vyras neišgali savo moteriai padovanoti kailinių, turi susitaikyti su tuo, kad jam kailį lups visą gyvenimą.

Po pietų lengvai užkandusi pajudėjau Elės namų link. Pirma paskambinau įspėti, kad atvažiuoju. Čia nutiko pirmas nustebimas – dievuliau, koks gražus ir simpatiškas Elės balsas… Aniuolų choras jam neprilygsta. Va, ką daro išankstinės nuostatos – dėl Elės nuolatinių dorovės pamokymų tikėjausi ragelyje išgirsti davatkišką gergždesį, dažniausiai sutinkamą vietinių bažnyčių šventoriuose.

Antras nustebimas buvo susitikimas akis į akį. Doroji Elė gyvena niekuo neišsiskiriančiame daugiabutyje, pačiame viršutiniame namo aukšte, praktiškai laiptinė baigiasi jos namų durimis. Arčiau Dievo – jau niekaip. Bet kai ją pamačiau, man pasidarė truputį gėda, nes įsivaizdavau ją kiek vyresnę. Net nuotraukose, kurių ji kartais atseikėja nedoram internetui, ji atrodo vyresnė, nei yra iš tikrųjų. Įtariu, tame yra kažkokia klasta, susijusi su muželovke.

Iš karto buvau supažindinta su Kristupėliu (pilnas vardas Kristoforas Mikalojus Radvila Žiurkėnas), šventuoju Elės sugyventiniu žiurkėnu. Jis iš pradžių mane ignoravo, o paskui išlindo ir net teikėsi švelniai krimstelti mano baimingai prie narvelio kišamą pirštą – viskas vyko Elei paliepus.

O tada valgėme nuostabius barščius, kurių Elė privirė pilną puodą, sakė, kad šitiek jai užtektų visai savaitei. Mano akimis žvelgiant, ji gyva šventąja dvasia ar nedorovingų žmonių baudimais, nes tokį puodą būtų galima įveikti ir per dvi dienas. Ta proga paprašiau antros porcijos, o išeinant namo dar gavau lauknešėlį šeimynai – nes barščiai yra gerai, o Elės barščiai yra šventa.

Kalbėjome daug – ir apie keliones, ir apie darbus. Gėrėme kavą ir valgėme mano atneštus saldainius. Bijau pameluoti, bet, čia visiškas kompromatas, už to paviešinimą degsiu pragare, man rodos, kad vieną kartą Elei išsprūdo keiksmažodis. Iš jos lūpų dar išgirdau frazę apie pasibarškinimą. Nutariau, kad blogai interpratavau – greičiausiai Elė omeny turėjo barškantį rožančių, nors namų sienos nebuvo nukabintos šventųjų paveikslais ar kitais religiniais atributais. Tiesa, buduaro duris visą viešnagę laikė tvirtai uždarytas, kad nenužiūrėčiau Victoria Secret’s apatinių.

Taigi, susitikimas pavyko 100 %. Nu, 109% procentais, ką jau čia, nes nevertė poteriauti, kaip buvo įspėjusi.
O šeimyna legendinius barščius įvertino teigiamai – turint omeny, koks išrankus yra mano vaikas, tai yra didelis komplimentas. Išties būtų nuodėmė tokių barščių nemėgti. Viskas, ataskaitą baigiau. Jei suklydau – varysiu keliais aplink Elės namą.

 

 

Reklama

Statistika

Šiemet pasigedau kasmet wordpress generuojamos statistikos apie per metus parašytus įrašus, lankytojus ir pan. Ar kiti gavo ką nors?
Todėl negaliu suskaičiuoti, kiek įrašų sukurpiau savo #365+1 žodis projektui. Matau, kad ši kategorija buvo priskirta 315 įrašų. Užmetu akį į kalendorių, manau, kad visai realus skaičius, gal 1-2 paklaida. Bet kokiu atveju, tai buvo, ko gero, intensyviausi rašymo metai, kai šitiek save tįsiau prie kompo. Aj, ką aš čia kalbu, ir pramigdavau, ir prasimuliuodavau. Bet įprotis susiformavo ir dabar turėdama laisvą minutę pagalvoju, kad reikėtų parašyti į blogą. Bet nerašau 🙂 pasižadėjau daugiau skaityti – štai todėl. Bet kol kas dar nieko neskaitau, apart žurnalų tualete, nes metai prasidėjo darbų pasiutpolke kaip reta. Ne pirmas kartas – ištempsim ir šįsyk.

#311 žodžių

Žiema parbėga baltais automobilių apklotais, šaligatvių pliurza ir netgi apyšlapiais batais, vis smarkiau kaistančiais radiatoriais ir pirma karšto vyno taure ant palangės. Dar ji atneša minčių apie Kalėdas – vakar sužinojau, kad žodis Kalėdos kildinamas nuo žodžio kalėti, negalėjau patikėti, o gal nenorėjau -, taigi apie dovanas, staigmenas ir šypsenas, sočius ir saldžius pyragus, nekasdieniškus valgius. Ir apie kasdienybę, kurioje daugiau tamsos nei saulės, paracetamolio vietoj tik-tak’o. Taigi.

Praėjusiais metais panašiu metu svečiavomės pas vieną šeimą, kikenau į saują, kai šeimos galva apsisiautęs chalatu ėjo į sandėliuką ar kokią tai techninę patalpą badyti skylių skardinėje – sakė, kad daro žibintą vaiko darželiui. Ir koks isteriškas juokas ištiko mane, kai sužinojau, kad ir mano vaiko darželyje šiemet bus žibintų šventė, tad tėveliai turi padaryti kokį nors žibintą – popierinį, plastikinį, iš skardinės ar stiklainio, jau kur fantazija neš, ten gerai bus. Ne, skylių skardinėje mes nebadysime. O ir tokios techninės patalpos neturiu, į kurią galėčiau eiti su chalatu – nebent į namų tamsųjį kambariuką. Darysime popierinį, greičiausiai iš kokios dėžutės. Tikros žvakės nedėsime – tik tą saugią lempelę, švytinčią nuo baterijos (IKEA), tad popierinis žibintas švies, bet nesupleškės. O šiaip pasakos moralas: nežvenk iš kitų tėvų, nes pačių tas pats laukia.

Kepu pyragą rytojui ir svarstau, kiek iš viso pyragų bus. Tikiuosi, pyragus neš tik moteriškoji kolektyvo dalis, nes jei dar ir vyrukai prisijungs su savo kepiniais (savo ar savo žmonų), tada bus apsivalgymo šventė, neįstengsime visko paragauti, ką jau kalbėti apie suvalgymą. Bus įdomu vienok. Laikau pirštus sukryžiavus, kad rytoj nebūtų dramatiškas oras ir nepatirčiau neplanuoto sreso važiuojant į darbą. Bijau to sniego, dar nepripratau – pala, dar kelios kelionės per pliurzą ir būsiu plius minus pasiruošusi. Naivuolė – kinkos drebės per pirmą leduką, čia jau abejonių nekyla. Uff, aš galiu, aš galiu – jei blondinės  savo užčiulptuose visureigiuose gali, vadinasi, galiu ir aš. Nebūsiu karvė ant ledo – visos viltys į naujas padangas.

O šiaip viskas gerai, tik laiko trūksta.

#302 žodžiai

Kasininkė atidžiai žiūrėjo į vaikinų ištiesą asmens tapatybės kortelę. Turi metų, gali pirkti – nuėmė apsaugas ir įmušė tris tauriųjų gėrimų butelius. Sumokėjo, susirinko ir išėjo. Vienas nervingai trypčiodamas, antras vis kikendamas, trečiasis, rodęs kortelę, kiek įmanoma santūrus ir susikaupęs – vaidina vyresnį, nei yra iš tikrųjų. Vakarėlis šiandien turbūt laukia, o veidai – kaip mokyklinių dar. Tas noras išgerti, prarasti kontrolę, kvailai juoktis ir džiaugtis taip, tarsi niekas nemato – kažkodėl reikia tokiems dar užtemdyti sąmonę, kad nusipurtytų savo pačių, tėvų ir mokytojų užnertus pančius. Viščiukai…

o aš ieškojau morengų. Tortų ir pyragų kepykloje pažiūrėjo į mane taip, tarsi būčiau paprašiusi nulipdyti tortą bombą, su viduje kunkuliuojančiu tikru napalmu (šiaip nežinau, kas tai yra). Galiausiai kita per petį mestelėjo: nepardavinėjame, nes mums patiems vos spėja kepti. Aga, vadinasi, ne patys kepa, iš kažkur užsakinėja. Gudročiai. O gi yra racijos, morengą kepti ne juokų darbas.

Tada prazondavau maximą, nėra. Buvo kažkokie įtartini, neėmiau. Tada rimi – nėra. Užėjau į Mon ami, pas brangininkus, padūsavau ir paėmiau porą maišiukų morengų. Štai taip vėl lipdžiau tortą. Antras dublis. Šįkart kremo su kava negadinau ir įbėriau tirpios kavos šaukštą – kremas neprarado konsistencijos, užtat įgavo kavos aromatą. Dabar žiūrėsime, kas rytoj liks iš viso šakar-makar. Nežinau, ar gerai padariau, bet visą tortą įkišau į sandarią dėžutę, nes šaldytuve vis dėlto drėgna – teoriškai reikėtų uždengti šaldytuvo sienelę, bet man čia dilema, kuo tą sienelę dengti ir ar dengti per visą ilgį, ar tik toje lentynoje, kurioje pastatai tortą. Tad paėmiau ir įkišau į sandarią dėžutę – dabar tortas tikrai nesudrėks, bet ir nekvėpuos. Bus nudusęs tortas, muhauha. Patikrinsiu po kelių valandų, kaip ten reikalai atrodo. Jei pamatysiu, kad rytoj morengai išėjo į dausas, ty., ištirpo kreme, nors teoriškai sviestiniame kreme, kuriame nėra nė lašo vandens, ištirpti neturėtų, tada tortas liks namie – niekam jo nerodysiu ir sau antro gėdos dublio nedarysiu. Vivat virtuvinis perfekcionizmas!

#242 žodžiai

Kalbėti – rėkti

II dalis

Grįžęs namo Juozas trinktelėjo durimis ir apipylė namiškius žodžių tirada – kaip jie jį nukankino, kad per juos turės operuotis, kad niekam niekas nerūpi, ir jis vienas turi dėl visų plėšytis, ir rėkti, rėkti, rėkti. Žmona nunėrusi galvą tyliai mazgojo lėkštę, kuri jau buvo švari, o vaikai imitavo naudingus darbus: vienas nusitvėręs kačergą energingai brazdino krosnyje pleškančias malkas, antras rankiojo nematomus šapelius nuo grindų. Visi žinojo, kad Juozas labiausiai negali pakęsti nieko nedarančių, todėl stengdavosi nepatekti jo nemalonėn.

Dvi savaitės netruko prabėgti. Šviesioji dėžutė žybčiojo žaliomis ir geltonomis lempelėmis – pagal instrukciją tai reiškė, kad prietaisas sukaupė pakankamai duomenų ir šiuo metu juos apdoroja naudojimui. Juozas išvažiavo operuotis ramus, netaręs nė žodžio šeimynai, tik blykstelėjo baltais akių obuoliais eidamas pro duris.

Juozui tai buvo pirmoji operacija, tad kaklą smaugė ne tik pavargusios balso stygos, bet ir jaudulio gniužulas, užstrigęs dar tą dieną, kai po trečios degtinės pagaliau įsisąmonino, kad kažkas su peiliu perpjaus jam gerklę. Nirdamas į narkozės rūką čiuptelėjo seselei už pirštų – šioji nusišypsojo ir padrąsinamai paplekšnojo per petį. Viskas bus gerai. Nieko nepadarysi.

Grįžo namus išdidus. Gyvas! Gydytojas prieš išleisdamas įteikė stebuklingąją kalbos dėžutę, trumpai paaiškinęs, kaip ja naudotis. Pagal Juozo kalbą prietaisas suprogramavo tris verbalines komandas: “Duok valgyti”, “Perjunk kanalą” ir “Rėkti”. Pagal Juozo kalbėjimo įpročius dar turėjo būti “Prie ruso buvo geriau”, bet naujasis žodžio laisvės įstatymas ribojo politines temas paprastiems mirtingiesiems, nedalyvavusiems paskutiniuose dvejuose rinkimuose.

Juozui buvo keista apsiriboti trimis komandomis, bet kito pasirinkimo buvo.

#172 žodžiai

(1) „…Simonui tai primena vaikystę, duobes, kurias jis matė kadaise, duobes, kasamas namų pamatams, šiukšlėms, karstams, žmonės kaip šiukšlės užkasami į žemę, žmonės virsta šiukšlėmis, sudraskyti į smulkius gabalėlius, kai šalia jų sprogsta minosvaidžio mina, paskleidžianti savo skeveldras 200 metrų spinduliu, Simonas laiko tokią miną savo rankose, ji tamsiai žalia, blizga, nes blogai nuvalyta, mat minos laikomos ilgai, tamsiai žaliose dėžėse, jos ten tūno daugybę metų įsiraususios į pakulas, kurios primena šiaudus, primena kūdikėlio Jėzaus guolį ėdžiose, kodėl tu taip ilgai laikai tą prakeiktą miną, klausia Simono taikytojas, ji labai sunki, atsako Simonas, tarsi laikyčiau visą pasaulį savo rankose, mes vėl gausime velnių, šaukia taikytojas, greičiau nešk tą suknistą pasaulį čia ir kišk į vamzdį, mes paskutiniai, visi jau iššovė, ir Simonas atsargiai neša kūdikėlį Jėzų, lėtai artinasi prie minosvaidžio, prie kurio stovi Juozapas ir švenčiausioji Mergelė Marija, neša ir tuoj įgrūs jį į vamzdžio nasrus, kūdikėlis Jėzus nušliauš žemyn glotniu vamzdžiu, atsitrenks į daužiklį ir išlėks kaukdamas iš vamzdžio kūdikėlis Jėzus, ir sudraskys visus, kurie pasitaikys jo kelyje…“

Sigitas Parulskis, „Nutylėtų lelijų miestas“.

#38 žodžiai

Šiandien sužinojau, kad senovėje kaimo žmonės miltus laikydavo… šulinyje. Iš pradžių pamaniau, kad pakabindavo maišus virš vandens, o pasirodo – įmerkdavo juos į vandenį, ir miltai būdavo saugūs nuo visokių vabalų. Sušlapdavo tik paviršius, o viduje miltai likdavo sausi.

#365+1 žodis

Niu, kas šiandien jau sportuoja, laikosi dietos, paskambino tiems, kuriems norėtų, bet niekaip nedrįsta paskambinti? 🙂

Visada pavydėdavau tiems, kurie užsiimdavo tęstiniais #365 projektais – kasdien fotografuoti, pervesti bobutę per gatvę, iškepti pyragą, nubėgti po kilometrą ar pan. Ir aš noriu, mykiau sau prieš veidrodį svarstydama, ar norėčiau daryti 365 selfius šiemet. Neee. Gal geriau žodžiais. Pirma metų diena – vienas žodis, antra – du žodžiai ir t.t. iki gruodžio 31 d. su 365 žodžiais, oi, pasirodo, šiemet yra keliamieji metai, tad bus 366 dienos. Vadinasi, bus projektas 365+1 žodis.

Tikiuosi, man pavyks. Uff.

Metų pabaiga, ne pasaulio

O dievai, kaip greitai laikas bėga, kaip tempia mane reaktyviniu greičiu – man nespėjus nė gerai apsidairyti, pro kur mes šitaip skubame. Ar galima sustoti? Pristabdyti? Pabandome.

2015 metai nebuvo patys geriausi metai emocine prasme. Su sveikata viskas gerai, su vaiku – irgi. Mažius nesirgo, rodė ožius ir kitus naujus sugebėjimus, tapo 100 proc. vertikaliu ir greitai po erdvę levituojančiu padaru. Vasarą surengėme krikštynas, rudeniop aš pradėjau dirbti iš namų, visus metus intensyviai verčiau TED kalbas (OTP projektas). Bet emocijos…

Negaliu pasakyti, kad tai buvo nusivylimo metai, greičiau savianalizės ir apmąstymų laikas – kapsčiausi savyje be gailesčio, iškasdama tokius praeities klodus, kad darėsi bloga. Bloga nuo savęs, kokios buvau, kokia esu dabar – tomis akimirkomis nekenčiau pasaulio, aplinkinių, o labiausiai – pačios savęs. Bet po kiekvienos tamsios nakties ateidavo rytas, po pietų miego – nauja košė ir išėjimas į lauką. Kapstėmės smėlio dėžėje, gaudėme balandžius, daug nuoširdžiai juokėmės ir verkėme „pagavę zuikį“.

Pati suprantu, kad savianalizė dėl savianalizės neduoda jokios naudos. Ieškodama vidinės ramybės, bergždžiai kėliau chaosą, ieškodama atsakymų į klausimus, kurie neturi prasmės. Kartais reikia būti vandenį nešančia upe, o ne bangas šiaušiančiu vėju…

Ko norėčiau kitiems metams? Jei egoistiškai – vis dar laiko sau: sėdėjimo, tingėjimo, gulėjimo, savų mažų projektų krapštymo. Jei išmintingai – būti geresne sau ir kitiems. Nes kas tos mūsų karūnos, jei nebus kam jomis gėrėtis? O verčiau nieko sau nežadėti ir iš kitų nereikalauti – nes kartais išsikelta kartelė tampa puikia vieta skalbiniams džiauti, o ne tramplinu.

2015 metų geriausieji:

Metų žmogus – ta mergaitė, kurios niekaip nedrįstu užkalbinti, su kūdikio vežimėliu; ji tokia liūdna, kad man kaskart ją sutinkant norisi paklausti, ar viskas gerai, ir pasakyti, kad visa tai praeis.
Metų nuotykis – apsilankymas kino teatre su mažium;
Metų pojūtis – saviplaka;
Metų skonis – šilkiniai bulviniai kukuliai;
Metų nuodėmė – ir šampanas, ir vynas;
Metų receptas – Snickers tortas;
Metų kilometrai – 1 000 km ir vėl nebuvo, bet dviračiu išmyniau keletą kartų – great success;
Metų sportas – mažiaus kilnojimas;
Metų knyga – nėra, nėra… nežinau, ar bus.

Vis dar ilgiuosi jūros… Šiemet taip ir neišsiruošėme į pajūrį. Labai tikiuosi, kad kitą vasarą smėlio pilis statysime ošiant bangoms.