Nėščia Madona

Publikuota žurnale Verslo klasė, 2014 m. kovo numeryje

Baltoji mergelė. Šalto pieno stiuko, romaus veido, rankos prie krūtinės. Besilaukianti Dievo Motina kuklioje bažnyčioje. Ir trys skirtingo amžiaus būtybės, suklupusios atskiruose klauptuose. Kuri ko meldžia ar atgailauja? Žiūriu į skulptūrą ir nelabai suprantu, kodėl ją skaptavęs skulptorius pasikuklino išryškinti pilnėjančią taliją. Jei nežinočiau kas prieš mane, net nepagalvočiau, kad panelė Marija pavaizduota tokioje delikačioje padėtyje. Ar tik nebus pranciškonai prisigalvoję?

Jei nekaltoji sunkiai įkvėpusi nužengtų nuo pjedestalo ir įsimaišytų tarp žmonių, prašalaičiai jai neužleistų vietos atsisėsti ir tikrai nepraleistų į priekį nėščiųjų kasoje parduotuvėje. „Jei nesimato – tai ir nėra“, tokia nuostata vadovaujasi daugelis. Tiesa, ir matytis kartais neužtenka.

Skaitykite toliau

Rugsėjis

Nors popietės saulė plaka odą iki prakaito, vis tiek jau dvelkia rudeniu – medžių pavėsyje, namų šešėlyje, ankstyvuose rytuose ir užsitęsusiuose vakaruose, vis labiau panašesniuose į naktį.

Rugsėjo 1-oji lyg ir jau nebekelia asmeninių sentimentų, bet vis tiek kutena paširdžius. Kažkoks miglotas liūdesys aplanko – kažkas pradeda mokslus, kažkas – naują gyvenimą, naujame mieste, su naujais draugais ar priešais. Užsitempę naujus džinsus plačiais žingsniais su vis dar trinančiais naujais batais. Ir nors dar daug pirmų kartų, kurie mūsų laukia, liūdna, kad ne viską įmanoma pakartoti, išgyventi iš naujo. Gal tai ir yra vadinama branda. Kai atsisukus pažiūrėti atgal, norisi nubraukti kažką pakibusio ant blakstienos. Tai tik pūkelis, ne ašara, ne ašara.

Ramybė

Senė krenkštelėjo ir po stalu išspjovė slidų raudoną gniutulą:
– Pasprink, šėtone. – ant aslos blykstelėjo žiežirbos ir nusirito pakeldamos dulkių debesį. – Tai ko sakei atėjusi?
– Ramybės.
– Ak, ramybės… Reikia pažiūrėti.
Neskubėdama pakilo nuo suklipusios kėdės. Pastukseno krumpliais į stalą, mąsliai žvelgdama į įvairiausiais indais nukrautas lentynas ant sienos. Nušlepsėjo giliau į podėlius ir kuitėsi burbėdama:
– Varnalėšų rasa… Šaknys nuo podagros… Šunvotės užkeikimas… Ašaros… Kur ta ramybė? A, kas čia? Šuns kraujas… Šito nepamenu, gal raganiaus… Štai kur tu!
Grįžo prie stalo nešdamasi nediduką molinį puodelį su dangčiu. Pristūmė arčiau:
– Še, tavo ramybė.
Atsargiai pakėliau dangtelį – tuščia. Klausiamai žvilgtelėjau į senę, šioji kostelėjo mosteldama ranka:
– Pažiūrėk iš arčiau.
Pakėliau puodelį arčiau veido, pakreipdama į šviesą.
– Dar arčiau, – paragino.
Staiga puodelis pasidarė sunkus it švininis. Padėjau ant stalo negalėdama atitraukti rankos, ir molinis indas akyse pradėjo augti, plėstis, užgoždamas seną stalą, dulkėtą gryčios aslą. Neišsilaikiusi persisvėriau per kraštą ir nematomos rankos, ar tik ne senės, pastūmėta įkritau vidun. Rodos, puodelis nesustodamas augo, o aš traukiausi mažyn, kol galiausiai tvojausi ant molinio dugno.
Pakėlusi galvą pamačiau nutolusį senės veidą. Ji vaipėsi bedante burna tarsi juoktųsi. Tada išgirdau jos balsą:
– Tavo puodelis pilnas pagiežos, pavydo ir savigraužos. Kai jų atsikratysi, atrasi savo ramybę.
Po mano kojomis gulėjo šluota. Daugiau nespėjau nieko pamatyti, puodelio dangtis prarijo šviesą. Tamsoje tyliai ūkčiojo, vaitojo, stumdėsi ir krebždėjo nematoma galybė gyvių, o gal tik praeities šešėlių.

Uogienė

Jei yra rojus, numirusi greičiausiai pateksiu į Karlsono skyrių – į smaližių ir uogienės rojų. Nes na… užsitarnavau.

Praėjusi vasara buvo nerūpestinga – gimė Ugnius, niekas nevargino su uogų dorojimu ar daržų ravėjimu. O šiemet… Kaip koks prakeiksmas: viena bobulė atitempė tris kibirus braškių, kita – du kibirus mėlynių ir kibirioką juodųjų serbentų. Enjoy darling, enjoy it hard!

Prie Karlsono stalo, mindžiukuodama ant rožinio cukraus vatos debesies taip ir pasakysiu:
Menu kaip šiandien, 2015 metų vasarą išviriau šešiolika kilogramų braškių, aštuonis kilogramus mėlynių ir šešis kilogramus juodųjų serbentų…

Ne visos čia uogos, kažkiek surijom, kažkiek užšaldėm, dar bliūdas mėlynių laukia, kada galės įšokti į pyragą. O, vos nepamiršau, dar buvo nepilni keturi kilogramai trešnių, tokių mažučių kaip serbentai, gliaudėm kauliukus ir vėl virėm. Nagai nuo tų trešnių dvi dienas buvo rudi kaip jode pamirkius. Niekada nebūčiau pagalvojus, kad trešnės šitaip dažo.

Dar liko stiklainių. Prakeiksmas laukia aviečių eilės… Tik kaip bobutėm pasakyti, kad mes tiek uogienių net ir labai norėdami niekada nesuvalgysim. Karlsonai, a-ūū?

P.S. Dansukker cukrus uogienėms yra ze best dalykas šitiems reikalams. Virėm braškes su paprastu cukrum, o visa kita – su Dansukker uogienėms. Tai net norisi atsukti laiką atgal ir braškes išvirti iš naujo, teisingai. Mėlynių uogienė gavosi tobula, sakau jums, TOBULA. Visoms bobutėms dabar kalu į galvą, kad pirktų tik Dansukker ir liautųsi su ta pornografine mada užpilti uogas cukrumi iš vakaro, paskui virti belenkiek – 10-15 minučių ir jau uogienė. Awesome!

Apsidaikteliavimas

Laiptinėje kabo skelbimas „55 metų, tvarkingas, nerūkantis vyras išsinuomotų butą ar kambarį jūsų name“. Mąstau. 55 metų – nemažai buvo galima užgyventi, dar daugiau ištaškyti. Kas gi žino, gal žmona ištrenkė į laiptinę miegoti, gal meilė baigėsi kaip pernykščiai marinuoti agurkai. Ar šiaip nesiseka. O gal sekasi pasiutusiai – anei paskolos iki gyvos galvos, anei vienos vietos grandinių… Laisvas kaip paukštis. Purpt purpt.

Daiktais. Daiktais bando žmogus įprasminti, įšaknyti savo būtį. Kaip medis, nuplėšus žievę, atsiaugina luobą, o driežas – pamestą uodegą, tik va, katinas negali atsiauginti žoliapjovės nukirstos letenos. Pamenu, buvo toks nutikimas vaikystėje, paršuoliavo Rainis iš laukų ant trijų kojų, ketvirta – liūdnai lingavo laikydamasi už odos draiskanos. Niekas nelietė, nelindo. Nežinau kodėl. Užsilaižė žaizdą, po kelių dienų ir leteną kažkur pametė. Gyveno toliau, ant trijų kojų liuoksėdamas, vis sustodamas pailsėti. Mūsų laikais nebuvo tiek daug benamių ir vargdienių užjautėjų bei globėjų. Kačiukus mama skandindavo kūdroje, o katinai, kaip matai, išsilaižydavo žaizdas.

Taigi daiktais. Kai mano mama pasako, kad jai atsibodo ten, kur ji yra, kad ji viską paliks – pasėtus daržus ir šiltnamį, škudurų pilnas šėpas ir samčiais išbraižytus puodus – ir išsikraustys kitur, aš tyliu. Ji nežino, kas yra kraustytis. Per keturiasdešimt metų į sraigės namelį pritempta tiek, kad nežinau, ar begalės išsipančioti. Taip tik atrodo – šast ir skrendu. O žiūrėk ir sofos gaila, ir sekcija dar gera, o kur visi batai ir bateliai, sijonai ir suknelės, žieminiai paltai ir seni kailiniai. Neišsiveši visko – juolab kur, ten irgi gyvena apsidaikteliavusi močiutė, pilnomis šėpomis turto ir vargo. Gyvenimo, vienu žodžiu.

Bet kitaip kažin ar įmanoma. Einu, užkaisiu kavos savo naujame kavinuke – dar vienas lopas ant užsitraukusios žaizdos.