Jos vardas

Publikuota žurnale Verslo klasė, 2014 m. balandžio numeryje.

Ji šalia. Nelabai suvokiu, kur prasidedu aš, o kur baigiasi ji. Kartais atrodo, kad esame vienas kūnas ir kraujas. Girdžiu motinos širdies plakimą garsiau nei savo – visas pasaulis pulsuoja vienu ritmu. Jos balsas duslus, raminantis. Ir čia, drėgnoje tamsoje man savotiškai ramu ir gera, nors būna dienų, kai jaučiuosi nepakankamai sotus. Todėl ir gimęs nuolat jausiu alkį ir nepriteklių, būsiu mažiausias tarp didžiausių. Bet kol kas manęs nėra nei tarp gyvųjų, nei tarp mirusiųjų – skleidžiuosi kaip erškėtrožės pumpuras tarpinėje stotelėje, dar nenusprendęs gimti ar mirti.

Tais metais nebuvo kito pasirinkimo – vos tik gimęs, susigrūdau pirštą į burną ir godžiai jį žindau. Mano motina pirmas dienas neturėjo pieno, vyriausiasis krivis liepė ateiti prie šventosios ugnies ir melstis. Malda buvo išklausyta, galiausiai buvau pasotintas. Vėliau man motina pasakos, kad tai šventosios giraitės žalčiai pasigailėję alkano vaiko ir nelietę karvės pieno dubenėlių, kol jos krūtys nepritvinko ir nepradėjo kapsėti pienas, kaip kapsi beržų sula kiekvieną pavasarį.

Skaitykite toliau

Reklama

Močiutė žvirblis

Publikuota žurnale Verslo klasė, 2014 m. vasario numeryje

Spynoje subraška raktas. Tyla. Iš lėto atsiveria senos durys, pro tarpą kyšteli lazda ir galiausiai močiutės nosis. Baikščiai apsidairo, ar nieko nėra laiptinėje, ir mikliai, kiek tik leidžia sukauptas metų bagažas, strykteli į laiptinę ir skubiai grūda raktą. Vienas–du, užrakinta. Stabteli nusčiuvusi, klausosi kaimynų. Ramu. Galima eiti.

Ir va taip kiekvieną kartą, lyg ne savo namuose gyventų – kaip vagilė, paslapčia užvaldžiusi svetimą nekilnojamąjį turtą, atrėmusi lazdą į kampą ir tvirtai nusprendusi: „Nuo šiol čia bus mano slėptuvė“. Slapstosi močiutė. Bijo kaimynų, svetimų žmonių, paštininkų, nekviestų santechnikų, parašų rinkėjų, prisigėrusių ir apsvaigusių, supainiojusių adresą, vidurnaktį besitrinančių į duris ir prašančių įsileisti. Bijo gydytojų, ugniagesių, o labiausiai policininkų.

Skaitykite toliau

Prie metų stalo

Publikuota žurnale Verslo klasė, 2013 m. žiemos numeryje.

Po aksominiu dangumi, šaltoms žvaigždelėm spingsint, senovės lietuvis, išvirtęs iš garuojančios pirties, pažvelgdavo aukštyn ir rodomuoju pirštu pakutendavo Grigo ratus: „Ėhė, atveš man sūnų kitąmet, atveš… Duos dievulis, gims po šienapjūtės, kirmėliaus mėnesį“. Ir apsisukęs ant girgždančio sniego pravėręs pirties duris šūktelėdavo: „Dar garo, sūnus važiuoja!“

Ot buvo laikai – kol pamaldūs kunigai grumodavo virš skarelėmis apgobtų galvų, šaudydami akimis, ar tik nepamatys besijuokiančio nelabojo davatkos pavidalu, namuose aitvarai svirnus pildydavo ir tuštindavo, laumės pievas rūku klodavo, o naivius jaunikaičius šaltom rankom užglostydavo ir varlių kurkulais prigirdydavo. Žmonės gimdavo ir mirdavo tame magiškame pasaulyje, vis naujų taisyklių ir baubų prisigalvodami. Ir gyvenimas nebuvo nei prėskas, nei saldus – tiesiog toks, koks turi būti.

Skaitykite toliau

Pilki šešėliai

Publikuota žurnale Verslo klasė, 2013 m. lapkričio numeryje.

Mokykla. Klasės susitikime po dešimties metų greitai pasimato, kad ryškiaspalvės papūgos susitupėjo ir pavirto naminėmis perekšlėmis („Žinai, namai-darbas-namai…“), drovūs moksliukai tapo žaviais verslininkais, o pilkos pelytės… Hm, pilkos pelytės, įsikniaubusios į aukštą palto apykaklę spinduliuoja keistą patrauklumą.

Įkaušusių vyrukų galvose kažkuriame momente tarp silkės pataluose ir bendraklasės iškepto pyrago prašuoliuoja įžūli fantazija: pilkoji pelytė, švelniai prisišliejusi prie peties prikimusiu balsu sužnabžda, kad norėtų trumpam pasišalinti kartu. Į sporto salę, prisodrintą įkaitusių kūnų prakaito, ar į biologijos kabinetą, kur būtų galima praktiškai patyrinėti mokykloje kaltas teorijas apie žmogaus kūną.

„Eikš eikššš“, – tarsi medis brūžintų šakomis į langą, ar šiugždėtų draskomas dovanų popierius – toks jos akių žvilgesys, už tų akinių madingais rėmeliais – juk žinai, kad manęs nori. Pilkoji pelytė išslysta iš užstalės ir metusi žvilgsnį per petį grakščiai nukaukši mažais kulniukais papudruoti nosytės ar tiesiog atsikvėpti. Kuris iš bendraklasių tai palaikys ženklu sekti iš paskos?

Skaitykite toliau

Triušio ola

Publikuota žurnale Verslo klasė, 2013 m. spalio numeryje.

Ilgesys nežinomo. Kiekvieną rudenį užpuolantis noras kažką pradėti, sukurti iš naujo, atrasti ima ir atsimuša į… ką? Vilnonio megztinio apykaklę, kiaurai peršlapusių batų sukeltą nusivylimą? Gal tiesiog į ištuštėjusį, paukščių apleistą dangų. Visi išskrido – o tu likai. Dar ir algos mažiau sumokėjo.

Rudos rudens rūdys. Sudžiuvusios dobiliukų galvos ir vėjo košiamos sausos žolės pievoje tarsi mano besiplaikstantys plaukai. Einame link pempių kalvos – ten, žemės ūkio bendrovės laukuose, pavasarį pažliunga nedidukės kalvos papėdė ir namo sugrįžusios pempės, o kartą net gervės nusileido, klykauja anapusinių dievų balsais ir turškiasi balose. Dabar ten sausa, nesimato nei vieno gyvio. Ir zuikio ten nėra.

Skaitykite toliau

Skylė galvoje

Publikuota žurnale Verslo klasė, 2013 m. rugsėjo numeryje.

Bet kokie sutapimai su realiais žmonėmis ar įvykiais visada yra įmanomi. Mūsų daug – tu, dėdė Vania, valgyklos valytoja Liuba, aš ir mano pliušinis zuikelis -, todėl kiekvieno žmogaus, kiekvieno mūsų istorija jau galėjo būti nugyventa, yra išgyvenama šiuo metu, o gal niekas jos taip ir nepakartos. Naivu tikėti savo istorijos unikalumu pasikartojimų žemėje.

Dėdė Vania žino: po ilgos žiemos ateina džiugus pavasaris. „Supranti, saulutė pašildo, jau ir kailinės kepurės nereikia, žiū ir darbo atsiranda, lieka vienas kitas litas, nu supranti, gramui, nors kiek ten vasarą išgersi, iškart makaulėn trenkia, bet vis tiek smagiau – gali ant suoliuko pernakvot, nesušalsi, ne tai kad žiemą kur pusny – o tu žinai, kaip skauda nušalę pirštai, ėėė, nežinai, iš kur tau žinot, bet saulutė yra gerai, šilta, malonu. Kažkaip ir gyventi mieliau pasidaro“.

Skaitykite toliau

Vyšnių kauliukai

Publikuota žurnale Verslo klasė, 2013 m. birželio numeryje.

Vieną dieną palikti pirštų pėdsakai nusitrina. Nuotraukos išblunka, seni laikraščiai pagelsta. Tik lieka ant sienos šviesi dėmė – anksčiau kabėjusio paveikslo kvadratas. Kodėl kartais išorinius pokyčius lengviau maskuoti, nei tuos vidinius? Gydytojau, ką šįkart rodo mano sielos rentgenas?

Aš kartais prisigalvoju, kad ateis diena, kai kas nors mano organizme ras pėdsakų, išduodančių buvusių gyvenimų istorijas. Pavyzdžiui, gimiau aklu kačiuku, ar buvau viena iš nedaugelio bebaimių moterų karžygių. Arba aš buvau Odisėjas, o tu – Penelopė, nesvarbu, kad paskutinį kartą laukiančia moterimi atgimiau aš. Mano laivą nunešė į svetimą krantą, kurį sapnuodavau ir godojau, kur smėlis įklampino mano pėdas, todėl aš pasilikau. Nežinau, ką toliau daryti. Turbūt teks su tuo gyventi.

Skaitykite toliau

Tetos Rozos palikimas

Publikuota žurnale Verslo klasė, 2013 m. balandžio numeryje.

Tamsiame koridoriuje prasėlinus baltai figūrai, kažkas cyptelėjo: „Karalius nuogas!“ ir per rūmus nusirito šnabždesių banga: „Nuogas nuogas nuogassss…“. Karalius atsisuko ir krenkštelėjo: „Tai, kad mes, karalius Pilypas, ir nebuvome apsirengę!“.

Rūmuose nebuvo įprasta sakyti teisybę. Tiesą sakant, neįprasta buvo sakyti ką nors, kas nebuvo iš anksto suderinta nerašytame rūmų mandagybių protokole. „Jūsų didenybe“, tyliai šiūrendavo tarnaitės. „Jūsų šviesybe“, aikčiodavo garbios ponios, jau per senos flirtuoti, ir jų raudonskruostės dukrelės, neturinčios flirtuoti išvis. Ir, taip, garsiausiai dūsaudavo freilinos, retkarčiais išrausdamos sulig žodžiais: „Ak, Jūsų didybe…“.

Skaitykite toliau

Žaliaduoniai

Publikuota žurnale Verslo klasė, 2013 m. vasario numeryje.

Valgykloje, kurioje beveik kasdien pietaujame, visada prie kasos padėtas krepšelis raikytos duonos. Valgiaraštyje neįtraukta riekutės kaina, todėl mažai kas ima – nedrąsu, ar tiesiog nepatogu, kaip čia duona, kuriai kasdien vienaip ar kitaip lenki nugarą, dalinama už dyką, va, ir bažnyčioje iš pradžių surenka mokestį, o paskui ostiją dalina. O gal žmonės tiesiog liovėsi valgyti duoną?

Šimtus metų troško ir geidė duonos kąsnio, bėgdami iš namų vyniojo į drobę didelius kepalus, džiovindavo plonai pjaustytas riekes ruošdamiesi badmečiui, ar nešdavo šventinti bent mažulytį gabaliuką, nugvelbtą iš alkanų vaikų panosės, kad ant pirkios stogo neužšoktų raudonas gaidys ir nepultų namų pragaištis ar kitos nelaimės.

Skaitykite toliau

Mano pievų žirgai

Publikuota žurnale Verslo klasė, 2012 m. Žiemos numeryje.

Per daug tamsu, kad ją matyčiau. Jaučiu tik jos ramų buvimą kažkur netoliese: girdžiu kiekvieną jos atodūsį, kaip sunkiai keliasi ir lenkiasi per kelius kojos. Pritupiu ir pirštais paliečiu drėgną žolę, pešteliu kuokštą. Girdžiu – ji irgi. Galiausiai mano nugarą švelniai niukteli kumelės šnervės.

Aš jau nebijau – tiek daug kartų kritau, kad, rodosi, daugiau laiko praleidau ore, nei kietame balne – bet taip ir neišmokau joti. Svarbiausia – nesigėdyti ir pirmiausia pačiam sau pripažinti, kad kažko nesugebi ar nepasisekė. Priimti ir susitaikyti. Visus arklius galima išjodinėti, kiekvienoj nesėkmėj – atrasti kryptį naujam žingsniui, nors nebūtinai sėkmingam.

Skaitykite toliau