#357 žodžiai

Ar būna, kad mintimis grįžtumėte į praeities kažkurį momentą ir norėtumėte dar kažką pasakyti? Pasakyti tai, ko nepasakėte tada, bet sugalvojote vėliau, kad būtų buvę gerai, jei tąkart jūsų atsakymas būtų skambėjęs taip, o ne kitaip. Man būna.

Turėjau gyvenime visokių momentų, bet labiausiai norėčiau grįžti į tuos, kurie kažkaip baigėsi neaiškiai – tarkime, aš kažko paklausiau, man sumurmėjo, o aš nepasitikslinau, koks ten buvo atsakymas, arba paklausiau pernelyg suktai, man dar sukčiau atsakė, bet likau nelabai supratusi, nes pasakytus žodžius buvo galima interpretuoti dvejopai. Taigi tąkart likau su viena versija, o praėjus kuriam laikui pagalvojau, kad reikėjo perklausti ir pasitikslinti, ar teisingai suprantu. Nors man atrodo, kad tuometinė “aš“ tiesiog neturėjo tiek proto, kad būtų pagalvojusi apie kitokį scenarijų.

Ir kalbu ne apie matematikos pamokas, o apie santykius su žmonėmis. Kodėl su kai kuriais žmonėmis man klostėsi keistai, kažkaip neteisingai, netgi negražiai?… Minėjau, kad kažkada buvau atsivertusi savo žalios jaunystės-vėlyvos paauglystės dienoraščius ir man pasidarė koktu, kokia aš buvau – kaip aš mąsčiau, kaip bendravau su aplinkiniais, kokiomis iliuzijomis tikėjau ir kaip juokingai turėjau atrodyti iš šono. Gėda per amžius.

Bet didelėms mergaitėms juk nereikia ypatingos drąsos bendrauti su tais, kuriuos kažkada naiviai mylėjo. Tiesiog mergaitėms reikia susiimti ir nepamiršti, kas jos yra dabar – kad tas jų niekingas pavidalas, kuris prieš n metų taip apgailėtinai flirtavo ir bruko save tariamos meilės objektams it didžiausią likimo dovaną, neturi nieko bendro su tuo, kas jos yra dabar.

Jos dabar žavios, moka gražiai valgyti ir santūriai elgtis. Jos dabar nesiuntinėja dviprasmiškų žinučių vėlais vakarais, tikėdamosios norimo atsako. Ir jos jau nebėga į tamsius pašalius, kad tris minutes aistringai pasiglamžytų. Ne, jos sako, kad neturi laiko ir yra baisiai užsiėmusios, tad nueis su tavimi išgerti kavos gal kitą mėnesį, pala, kokia perkrauta dienotvarkė, tądien man masažas ir užsiėmimai, gal pabandom kitą dieną, gerai?

Tik… kartais tų didelių mergaičių jau niekam nereikia – kaip nereikėjo tada, kai jos save bruko kaip didžiausią likimo dovaną. Žiūrėk, kaip aš stipriai galiu mylėti – pažiūrėsi į mane ne taip ir aš verksiu tris vakarus iš eilės, kad tu sudaužei man širdį. Ak, kokie laikai buvo… Koktu prisiminti. Ir tuo pačiu dar kirba – o jei būčiau tąkart pasakiusi, kad…

Reklama

#356 žodžiai

Raportuoju: viskas eina pagal planą. Beveik pagal planą. Šiandien iš savo darbų sąrašo išbraukiau daug atliktų užduočių. Negana to, dar ir darbui, už kurį pinigus moka, padirbėjau. Darausi supergalių turinčia moterimi, tik nežinau, ką daryti su tais atsikišusiais raktikauliais – šiandien nusipirkau porą drabužėlių (ta proga, kad save labai myliu) nesimatavusi, namie supratau, kad vieną rūbą vis dėlto reikėjo matuotis – būčiau nepirkusi. Bet pasistaipiau prie veidrodžio, patampiau skvernus, rankoves, aj, sunešiosiu. Neprapuls.

Vis stabteliu prie šaldytuvo ir skaitau Kūčių vakaro meniu. Kažkoks jausmas, kad per mažai maisto, nors patiekalų tiek, kiek turi būti. Tada kritiškai pamatuoju savo ir vyro skrandžius – nu nesuvalgysime mes tiek daug silkės. Gal nebus alkani metai, jei pasigaminsime tiek, kiek suvalgysime per vieną vakarą? Nors kokiais stebuklais aš tikiu – kas gali suvalgyti tiek daug visko vienu prisėdimu, net dviem ar trim prisėdimais. Save tramdau, nes žinau, kad įsisiautėjus su maistu, paskui laukia nuobodus likučių naikinimas. Tikiuosi, šito išvengsime. Žuvies patiekalų, jei ir liks, turi likti tik kitos dienos užkandžiavimui. Su kitais valgiais – panašiai. Na, neskaitant tokių Kūčių patiekalų kaip medus ar riešutai, kurie niekam nekliūna ir gali spintelėje laukti savo valandos.

Tortą Kalėdoms vis dėlto išsirinkau seną gerą medutį, kuris nenuvilia – klasika vienok. Nes kai pradedi mandravoti su visokiais Marakešais su mandarinais ar mangų tyrės piurė, tada kelias dienas atgailauji, kad tortas nedžiugina – kažkodėl daugiausiai laimės tada suteikia paskutinis gabaliukas, kuris jau būna tinkamai pastovėjęs, biskvitas sudrėkęs, o visokie nesklandumai, kaip moliūgais kvepianti mangų tyrė, dingę.

Dėl naujųjų metų vakaro meniu dar nesuku sau galvos. Po darbo vakarėlio su meksikietiška virtuve buvau užsikepusi daryti kažką panašaus, bet entuziazmas pamažu blėsta – kai kuriuos patiekalus būtų gerai patestuoti iki šventės, tačiau nesinori valgyti tą patį antrą kartą po nedidelės pertraukos. Čia kaip ir lašiša ima ir atsibosta – lyg ir skanu, bet nedžiugina. Turbūt teks ištraukti ką nors iš senosios artilerijos – mėsos suktinukus arba ką nors įdarytą kažkuo.

Vieną žinau tai tikrai – rytoj kepsiu saują sausainių vaiko darželiui. Gavome tokį nurodymą – kad kalėdų šventei vaikai turėtų po kelis sausainius. Kepėm savaitgalį, bet jie tokie – beveik nevalgomi – teks vaikams iškepti kokių lengvų, neįpareigojančių. Saują, why not. Kaistanti orkaitė dar niekam žiemą nesutrukdė. Net ir tokią kaip ši.

#355 žodžiai

Vakar bevažiuojant pasirodė, kad ant kelio, mano įsukamoje juostoje, guli arklių pakinktų dalis, net nežinau, kaip jis tiksliau vadinasi, “branktas“(?). Automatiškai šastelėjau į šoną, kad neužkliudyčiau metalinio daikto. Nuvažiavau, o mintyse iškilo debesis prisiminimų iš kaimo ir vaikystės. Kaip mokėdavau įkinkyti arklį į vežimą, koks tai ritualas suveržti dirželius, prisegti pavadį ir t.t. Būtent “branktas“ dažnai tarnaudavo kaip esminė arklio ir vežimo ar kito tempiamo padargo jungiamoji dalis. Žinoma, ienos dar segdavosi diržiukais prie balnelio, kuris dedamas arkliui ant gugos, bet kai “branktas“ atsilaisvindavo nuo vežimo, linksma nebūdavo, pagaugai bėgiodavo skersai ir išilgai – čia tik filmuose smagu žiūrėti, kaip arklys nurisnoja pametęs nevaldomą vežimą su visais važiuojančiais.

Dar pasitaikydavo pamesti vadžias. Važiuojant. Ne pats protingiausias sumanymas pamesti vadžias. Atsimenu, kaip brolis šaukia Trrr, o kumelė nestoja, nešasi su visu pilnu vežimu šieno – grynai iš inercijos, tokia masė išjudinta iš vietos. Ir jis kaip kokiam vesterne šoka ant ienų, prisilaikydamas kumelės užpakalio – tą akimirką man buvo taip baisu, kad dabar ji žiebs jam abiem užpakalinėm kanopom, o tarpas tarp arklio ir vežimo ne toks jau didelis, ir kad jis įsmuks į tą tarpą ir bus ne tik nuspirtas, bet ir suvažinėtas to paties sunkaus vežimo. Toliau nepamenu, matyt, baimė tą akimirką intensyviai valė mano pastėrusias smegenis, o gal tiesiog ieškojo protingo sprendimo kilusiai situacijai. Bet visi gyvi, išskyrus kumelę (baigėsi galiojimo laikas, deja), vadinasi, istorija baigėsi laimingai. Be randų ir be traumų.

O dar yra tekę išskrieti iš vežimo, kai nudardėjome pakalnėn linksma zovada – kumelė tiesiog metėsi į posūkį, o įsibegėjęs vežimas, deja, taip greitai nepasisuko, smagiai vertėsi į pievą, o mes, kaip kokie skraidantys varliukai, nusiritome į dobilus. Paskui ieškojome pamestų batų. Kažkodėl žmonės visada pameta batus, kai šitaip paskraido – nesvarbu, kuo važiuoja, automobiliu, arklio traukiamu vežimu ar dviračiu.

Dievuliau, kaip ant prisiminimų patraukė… Kaip čia sustojus, ar galioja koks trrr vidiniam balsui? Esu ir nuo arklio nudribusi – tiek jojant, tiek nuo stovinčio. Esu vijusis arklį ir esu nuo jo bėgusi. Esu besąlygiškai pasitikėjusi arkliu ir esu beprotiškai jo bijojusi. Manau, dabar labiau bijau, nei anksčiau. Mūsų pasauliai atsiskyrė – “branktas“ paleido vežimo kablį -, tik nežinau, kuris mūsų lekia zovada, o kuris rieda nevaldomas. Gal nesužinosime…

#353 žodžiai

Kalėdos jau finišo tiesiojoje. Pradedu daryti sąrašą po sąrašo, kad nieko nepamirščiau. Neplanuoju nieko grandiozinio, bet yra dalykų, kuriuos reikia nuveikti per savaitę:

Nuvažiuoti į IKEA kelių daiktų;
Išskalbti svetainės užuolaidas;
Nuvalyti sekcijos dulkes;
Paslėpti nereikalingus žaislus;
Galbūt atiduoti nebereikalingas knygas (G+ arba MintVinetu);
Išmesti sukauptus popierius;
Nunešti butelius į taromatą;
Patikrinti bulves sandėliuke;
Supirkti produktus pagal kalėdų meniu sąrašą;
Penktadienį iškepti torto biskvitus;
Šeštadienį iškepti žąsį.
Nenumirti ir nesusirgti. Svarbiausia.
Dar supakuoti dovanas, išplauti grindis, nuvalyti nupeckiotus stiklus ir veidrodžius ir pasidžiaugti laikinos tvarkos spindesiu, kuris po kelių valandų vėl virs sausainių trupinių rankiojimu ir kinetinio smėlio likvidavimu iš kilimų. Būtų dar gerai porą kilimų prasukti pro skalbimo mašiną, bet čia jau kaip seksis vykdyti kitus punktus, matai, nebe vasara, viskas ilgai džiūsta, o gyventi plikom grindim žiemą kažkaip nejauku.
Vyrams viskas lengviau. Jau susitarėm, kad vaikas didžiąją dovaną gaus šeštadienį, kad galėtų su tėčiu konstruoti ir žaisti, o aš netrukdoma suktis virtuvėje. Nors, dar kartą pasikartoju, nieko grandiozinio neplanuoju. Užtat sąrašo viršuj dar vienas punktas – padaryti kalėdų eglės žaisliuką darželio eglutei. Nersiu snaigę. Turiu kaip tik gniužulą baltų siūlų, gal užteks vienam kreivam, tarkim aptirpusiam grožiui.
Būtų gera turėti galimybę stabtelti, apmąstyti švenčių prasmę, bet tam nereikia specialiai skirti laiko – tos akimirkos aplanko migdant vaiką, važiuojant automobiliu, kai nereikia pačiai vairuoti, gal net pjaustant mėsą ar prausiantis duše. Daugiau laiko sau ir darbams, ir kalėdų sąrašų vykdymui bus, kai vaikas vėl eis į darželį. Jau rytoj! Fingers crossed.
Tada viskas klosis greičiau, kai nereikia derintis prie mažojo įnorių, jo pastangų padėti. Ir tuo pačiu laikas tirps greičiau, jei vėl prasmegsiu visa ryjančiuose internetuose ir kitų žmonių gyvenimo blizgesy. O gal ir aš gražiai gyvenu, tik fotografuoti nemoku. Arba nenoriu. Pasiteisinimą žmogus visada suranda, kai to nori.
O šiaip viskas einasi gerai. Viską spėju, nors pastresuoju, kai susikaupia krūvą darbų ir reikalų, o negaliu nieko daryti, nes reikia stumdyti mašinėles ar dėlioti dėliones. Bet pala pala, darželis išgelbės, dar motyvacija ilsėtis per šventes, o ne niurksoti prie kompiuterio. Labai norėčiau, kad per šventes pažiūrėtume keletą filmų, gal atsiversčiau kokią knygą (čia jau kvepia kitų metų rezoliucijomis), pamirkčiau vonioje. Pala pala, neįsisvajok dar…

#352 žodžiai

Turiu prisipažinti, #350 žodžių įrašas yra kiek viršijęs žodžių limitą. Tai dar nieko, kitą dieną tą įrašą paskelbiau FB ir G+, ir dar pridėjau po kelis sakinius. Nes taip reikėjo. Papezėt, kaip ir kitiems. Norisi tikėtis, kad sveiko proto apraiškos dar pas mus nutinka ir verslas tiesiog neateis paremti tautinio kostiumo idėjos, nebent kokie siuvėjai, nes jiems tai reklama ir šiaip metų metų, ką ten metų, gal net viso gyvenimo, užsakymas.

O šiaip šiandien bandėme įsileisti šventę. Parsivežėme namo eglutę. Kiek juokingas momentas buvo, vyras išrinko tokią kūdą, aš ir sakau, ne, kažkokia ji liūdna. Tada išsirinkau pati iš visos krūvos, ir mintyse dar nusijuokiau, kad tikriausiai ir mano pasirinkimas atrodo liūdnokai, bet kadangi išsirinkau pati, man eglutė atrodo geresnė ir gražesnė 🙂 o kai papuošėm namie, tai išvis sutilindžiavo dangiški varpeliai ir burnas atvėrė angeliškas choras. Na, taip beveik.

Paskui kepėme imbierinius sausainius. Vaikas padėjo – su sausainių formele spaudinėjo iškočiotą tešlą. Patiko, nors patys sausainiai jam pasirodė šiaip sau – kiek neįprasti dėl prieskonių ir kvapų gausos. Žinia, visokie “gaideliai“ yra gerokai paprastesni.

Dovanų rinkimas beveik baigtas, liko kelios smulkmenos ir dar supakuoti. Eglutei dar praverstų naujos lemputės. Ir laikas sudarinėti Kūčių vakaro meniu. Kadangi švęsime namie, svarbu nepersistengti su maisto gausa, nes vaikas silkės tikrai dar nevalgys, o turint omeny jo polinkį į naujus skonius, tai greičiau pavasaris išauš, nei prikalbinsi jį paragauti kažką naujo. Nieko nebus, teks Kūčioms patiekti ką nors, ką ir jis galėtų valgyti, antraip iš dvylikos valgomų patiekalų tebus tik keli jam tinkami: kepta žuvis, obuoliai, kisielius, duona, na gal dar sausi kūčiukai be aguonpienio. Dar plotkelės, šito “vafliuko“ jis tikrai norės paragauti. Šypt.

Lyg ir norėtųsi jau daryti kitų metų rezoliucijas, pasižadėjimus ir kelti kokius didžius tikslus, bet dar ankstoka. Palaukime Kalėdų, jos praeis, o tarpušvenčio savaitė bus tas laikas, kada jau galima skaičiuoti besibaigiančių metų rezultatus ir planuoti ateinančius metus. O tada dar persiristi į naują metų skaičių. Ir vėl sukti istoriją iš naujo – laukti pavasario, nelaukti savo gimtadienio, svajoti apie atostogas ir neturėti joms laiko arba pinigų – kaip žinia, pastarieji du matavimo vienetai mėgsta prasilenkti, arba yra vieno, arba kito. Nieko naujo, bet vis tiek pradžia.

 

#350 žodžių

Aš nenoriu tautinio kostiumo savo vaikui. Iš principo.
Nesu prieš patriotiškumą, savo šalį ar tuo labiau patį kostiumą, bet manęs neįtikina pati idėja. Kam vaikui tokia dovana, kurios jis nesupras ir neįvertins? Tėvams? Kad skatintų mylėti savo šalį, savo tautos simbolius?

Gerai kažkas parašė jau pirmą dieną – kokį patriotiškumą tas kostiumas įkvėps vaikui, kuris gyvena sukežusioje kaimo troboje, vandenį semia iš seniai valyto šulinio, o gamtinių reikalų vaikšto už tvarto, kurio tėvas negeria tik pirmadieniais, nes gali atvažiuoti pikta teta iš soc. rūpybos?

Savo ruoštu pridurčiau dar kelis scenarijus. Kokį patriotiškumą tautinis kostiumas įkvėps vienišai mamai, kuri kiekvieną rugsėjį skaičiuoja centą prie cento, kad nupirktų savo dviems vaikams brangiai kainuojančias pratybas mokyklai?

Ir kokį patriotiškumą įkvėps jaunai šeimai, kuri po studijų liko gyventi Vilniuje, bet dar neįsigijo būsto, o banko paskolos nenori, gal net nelabai gali imti. Gyvena nuomojamame bute, kurio šeimininkė neleidžia prisiregistruoti, todėl jie negali tikėtis valstybinio darželio savo tik ką gimusiam vaikui – nei po metų, nei po dviejų. Nes jie nesiskaito lygiateisiai sostinės gyventojai, juk savivaldybė irgi panaikino galimybę deklaruoti gyvenamąją vietą tiesiog „prie miesto“.

Jei verslas labai nori padovanoti kažką vaikams, yra begalė būdų. Tos pačios brangios pratybos pamokoms, stipendijos mokamiems būreliams, galiausiai geresnis maitinimas mokykloje ar net keli nauji valstybiniai darželiai. Nebūčiau prieš, jei mano vaikas eitų į darželį „Dnbiukas“ ar „Maksimėlė“ , svarbu, kad turėtų kur eiti, o ne lauktų eilėje.

Jei nežinote, kur dėti pinigų – vaikams reikia ne tautinio kostiumo, tikrai ne. Atsidarykite puslapį vaikusvajones.lt ir patys įsitikinkite. Vienerių metų Erikas svajoja apie vaikštynę-stumduką,  jo bendraamžiui Audriui reikia sportinio kostiumo, o Smiltei – šilto žieminio kombinezono. Ir dar jie svajoja apie žaislus – ne todėl, kad daugiau nieko jiems nereikėtų, nes jau visko turi, bet todėl, kad kiekvienam vaikui norisi šventės. Bent kartą metuose – tikros šventės.

Ar tautinis kostiumas padovanos tą šventę? Nebent tam berniukui ar mergytei, kuriems tautinį kostiumą išdidžiai įteiks pats ponas Ramūnas Karbauskis. Aplinkui blyksės fotoaparatų blykstės, sukaitę žurnalistai badys panosę mikrofonais ir klaus, ar džiaugiasi jie gavę dovanų. Šypsosis kiek pasimetę, gniauždami pirštukus. Ir ko gero pirmą kartą pajus, kokie vis dėlto maži jų namai, kai visas pasaulis bando įsisprausti, ir tuo pačiu – kokie jie tušti, kai visi pagaliau išsinešdins.

#348 žodžiai

Man rodos, pagaliau supratau, kaip veikia tie slaptų norų ir svajonių koliažai – kai susėdus metų pradžioje bandoma įsivaizduoti, kas bus pasiekta iki metų galo, ir ieškant tą nuotaiką, mintį atitinkančių paveiksliukų bei užrašų įvairiuose žurnaluose, juos karpant ir klijuojant ant vieno lapo. Tiesą sakant, man visada atrodydavo, kad intuicija pakišdavo tik vieną kitą iškarpą, kuri suvirpina širdį, o kodėl – nežinai, tuo tarpu didžiąją koliažo dalį sudarydavo tiksliniai norai, kai specialiai ieškai savo minčiai tinkamo užrašo ar paveiksliuko.

Esmė visą laiką buvo ta pati – koliažas turi būti matomoje vietoje. Tu turi matyti tas svajones, tuos siekius, ir jų savaime siekti, nebūtinai verčiantis per galvą. Kiek įsigyvendindavo per metus, labai priklausydavo nuo to, kokių vėjų panorėta – nusipirkti naują sofą visada lengviau nei pakeisti žalingą įprotį ar skirti daugiau dėmesio savo sveikatai.

Keletą metų darėme tuos koliažus, nes aš jais tikėjau, bet galiausiai pradėjau nusivilti, kad nepasiekiame to, ko norime. Paskutinį koliažą netgi buvau pakabinusi į kitą vietą, nes buvo pradėjęs imti siutas, kad tą koliažą matau tik aš viena. Pakabinau taip, kad jis nebadytų akių, o metams pasibaigus net nedarėme jo aptarimo. Kaip galima numanyti, naujo koliažo taip pat nedarėme.

O dabar trumpa istorija. Šių metų Login dalyvio krepšyje radau reklaminį Audi žurnalą. Netrukus jis tapo mėgiamiausiu vartalu mano vaikui, galiausiai jis pradėjo atpažinti Audi ženkliuką ir net kartoti Audi. Tą žodį mes girdėdavome praktiškai kasdien ir ne po kartą.

Tada atėjo laikas pirkti man mašiną ir tarp galimų modelių buvo Audi. Nežinau, kodėl taip gavosi, bet finale mes ieškojome vien tik Audi. Dar ir juokavome, kad štai vaikas prisiprašė automobilio. Audi nupirkome. Tada pribrendo reikalas vyrui atnaujinti automobilį, ir tarp galimų variantų vėl buvo Audi, galiausiai ji nusipirkta. O dabar, nepraėjus nė mėnesiui, mano vyras paklaustas, kokio automobilio jis norėtų vėliau, jo pasirinkimas yra ta pati Audi, tik naujesnio modelio.

Ir štai taip, gautas žurnalas, kurį vaikas kasdien vartė ir mums kalė į galvą Audi markę ir patį jo ženkliuką, pasiekė to, kad mes abu dabar vairuojame Audi. Mini koliažas suveikė.

Jei vėl darysime koliažą, aš žinau ką daryti – perskaityti jį kasdien garsiai. Ir tada viskas išsipildys beveik savaime.

#347 žodžiai

Kažkodėl tas sniegas, besimalantis po ratais, savotiškai patinka. Suprantama, geras jausmas, kai pravažiuoji, nestringi kur pusnyje. Bet dar praėjusią savaitę čiuožinėjom kieme ant ledo ir niekaip nesugebėjau priparkuoti mašinos taip, kaip noriu, nes tiesiog ledas buvo neįkandamas. O patinka gal tai, kad visi pradeda važiuoti lėčiau, nekabo ant užpakalio prisispaudę, anksčiau pradeda stabdyti, lyg ir geranoriškesni pasidarė, labiau praleidžia, kai nori kur įlysti. Ar tiesiog jau pramokau manevruoti tarp eilių? Nors tikrai nešokinėju iš eilės į eilę, dažnai važiuoju nuo vienos sankryžos iki kitos toje juostoje, priklausomai nuo to, koks bus tikslas kitoje sankryžoje – ar tiesiai, ar suksiu į kairę ar dešinę.

Mažiui dar sloga, antra savaitė namie, vadinasi, mamai kvankt. Svajoju tiesiog pasėdėti kur tyliai su egoistiniu kavos puodeliu. Pietų miegas tikrai netinka, nes malonumas nutraukiamas bet kurią akimirką slogaus sapno, o gal tiesiog prabudimo. Rytoj gal ne, bet gal trečiadienį, planuoju vėl senelius dylinti tam reikalui – kol kas pasidžiaugs anūku, aš galėsiu pasidaryti svarbius reikalus ir skirti sau keletą minučių egoizmo.

O toliau – net nežinau. Eglutės dar neturime, dar neskubame. Lyg ir norisi, bet tuo pačiu jaučiuosi nepasiruošusi – ar jau galime įsileisti šventes į namus, ar jau laikas, kaip džiaugsimės šiemet?

Nusimato egoistiškos ir komfortiškos Kalėdos. Į kaimą nevažiuosime, tik į kitą pusę, ir tai ten tik pusdienio reikalas. Visa kita – namie, Vilniuje. Su chalatais, lėtais pusryčiais, jokių banalių mišrainių, gal net keletą filmų pažiūrėsime, ne tik vyną tuštinsime.

Galėtų tas sniegas būti toks, kaip dabar – ne šlapias, minkštas ir purus. Ir medžiai taip gražiai apsnigę, ir kaimynų automobiliai nevalyti… Yra tokių, kur nevažiuoja niekur po kelias dienas, tai ir stovi mašiniukai po baltais kupolais – kaip puikiai matosi, kas kokiu ritmu gyvena. Nors vėlgi negali spręsti, kai nežinome tikslios nevažiavimo priežasties – gal serga, gal į darbą keliauja viešuoju transportu ar pėstute. O gal turi dvi mašinas, tos vienos niekada nesutinku, o antroji visąlaik stovi kieme ir užima vietą, retkarčiais persikeldama į kitą kiemo galą.

Žiemos godos. Dar nekepėm sausainių. Šiandien mažius parduotuvėje pats į krepšelį įdėjo miltų mišinį imbieriniams sausainiams. Pavarčiau, kiek suabejojau, o paskui pagalvojau ž tiek to, iškepsim tų sausainių. Tada šventės ateis.

#346 žodžiai

Dar ne finišo tiesioji, bet jau tuoj tuoj. Tada norėsis įkvėpti ir sulaikyti kvapą kiek įtraukus pilvą. Nes naujieji metai turi pokšėti, stalas braškėti, suknelė blizgėti, thpu, namai blizgėti, o suknelė derėti prie batelių arba atvirkščiai. Bet kokiu atveju, kaip šiandien sakė dėdė televizoriuje, visi laukiame švenčių, bet joms reikia ruoštis – stresas neišvengiamas. Tai va. Net jei vyrams tos šventės kelia stresą, nors jiems tereikia pasirūpinti dovanomis, o ne namų ruoša, kalėdiniais vaikų kostiumais ir aibe kitų dalykų, tai ką kalbėti apie mus, moteris. Na, bet mes pripratusios vadovauti chaosui, susitvarkėm pernai, įveiksim ir šiemet.

Kai pasnigo, kai drėbtelėjo, šiandien važiuojant matėme tris mašinas, nuriedėjusias nuo kelio, visos skirtingose vietose, ir būtent ten, kur stovi ženklai, kad lyjant/sningant slidi kelio danga. Nepasisaugojo žmonės, o gal tiesiog velnias nunešė besismagindamas. Buvo kelios akimirkos, kai man irgi pradėjo subinė šalti – kai iš baimės viskas susitraukia, bet nieko negali padaryti, tik mostelti ranka ir sulaikyti tą patį kvėpavimą, nes vairuoju ne aš, o sėdžiu tik keleivio vietoje. Jei pasiklydusių dvasių pasaulyje esti gyventojų, kurie nuolat kartoja paskutinę mirties akimirką darytą judesį ar veiksmą, tai aš mojuočiau rankele taip, tarsi diriguočiau. Galėtų mane pastatyti vietoj metrometro prieš angelų chorą – linguočiau ir mojuočiau blyškia rankele į taktą, prieš akis dar regėdama, kaip mašina čiuožia į baltą griovį. Kartais norėčiau savo fantazijų kibirą, ypač jo dugną, atsakingą už baisių dalykų įsivaizdavimą, sudaužyti į šipulius.

Nes būna tas kibiras ištraukia kokią negerą mintį, tokią negerą, kad vien ją pagalvojus, norisi verkti ir graudintis, tarsi ta blogybė jau būtų nutikusi. Tada stipriau apsikabinu savo artimuosius, o vaiką bučiuoju dar karščiau. O save baru, kad drįstu pagalvoti bloga. Iš kur tas įprotis kutenti baime sau padus? Gal mūsų tauta tokia – visada padejuos, o tik paskui padarys.

“Nieko čia nebus, neverta stengtis“… ir t.t. Dejuojame, įsikalbame sau nesėkmes ir patys savo rankomis pasistatome tvoras, kurių vėliau negalime nei perlipti, nei išlaužti. Labai nemėgstu savęs, kai dejuoju. Tiksliau, dūsauju. Oi, atsidūstu, kaip sunku, nesigaus. Tada šiaip ne taip save pastumdau pirmyn atgal ir padarau, ir žiū, viskas gerai gavosi. Tada džiaugsmas būna didesnis – nes lūkesčiai buvo mažesni.

#344 žodžiai

Šįvakar pirštų galiukai kvepia žaliąja citrina. Uostau ir uostau, mėgaujuosi, tarsi bandyčiau vėl patirti tą skanumą, kurį šiandien patyriau.

Įmonės kalėdinis aka žiemos vakarėlis vyko neįprastoje, mums visiems naujoje vietoje – virtuvės klube. Ateini, stalas su įrankiais, sudėti produktai ir receptai. Gaminsim, kolektyvas. Plaunam rankas, rišamės prijuostes ir pirmyn. Meksikietiška virtuvė laukia. Iš pradžių svarsčiau, kad idėja šiaip sau, koks čia smagumas gaminti per šventę, dar su kolege paburbėjom, kad gamins merginos, o vyrukai lauks rezultato. Pasirodo, mes klydom. Buvo smagu ir visi buvo įtraukti į gaminimo procesą. Kas lupo česnakus ir svogūnus, kas dorojo avokadus, pjaustė pomidorus, mušė mėsą ir t.t. Rezultatas lėkštėje, kai jau sėdome valgyti, pranoko lūkesčius, nemaniau, kad taip skaniai pagaminsime. Parsinešiau receptų lapą, tokia tos vietos idėja – pasimokyk gaminti ir pasiimk receptą namo. Tai dabar jau spirgu, kada pagaminti vieną ar kitą dalyką – tarkim pupelių piurė kaip garnyras man patiko, bet nežinau, ar norėčiau gaminti namuose, bet salotos buvo puikios, o mėsos suktinukas – ne ką prastesnis. Gal tokį meniu reikės padaryti Naujiesiems metams. Juolab ir tekilos dar turime (ar jau nebeturime?), galime švęsti šiemet meksikietiškai.

Po savaitės sėdėjimo namuose ir tik vieno kito išlindimo miestan, bet su vaiku, niekada viena (išskyrus darbo antradienius, kai reikia dingti iš namų kelioms valandoms), šis vakaras buvo atgaiva. Pasipuošiau, išsitraukiau suknelę (ryte išsimatavau beveik visas, ką turiu, kol išsirinkau tinkamiausią šiai progai), pabuvau su žmonėmis. Netgi išgėriau mažą buteliuką alaus. Į vieną pusę nuvažiavom su kolege, o jau iš vakarėlio šiam įpusėjus ar persivertus į linksmesnę dalį, kai jau buvome pavalgę ir prasidėjo visokie žaidimai, pasiėmė mano vyrai. Ir džiugu – vyrukai puikiai susitvarkė, per kelias valandas namų neapvertė. Dar vyrui pajuokavau, po kelių mėnesių taip bus kiekvieną savaitę, nes man prasidės vakariniai mokslai, taigi vieną vakarą per savaitę turėsiu laisvą nuo šeimos, bet užimtą rimtų dalykų. Ramu, kad viskas juda gerąja kryptimi.

Paklausė šiandien manęs, ar jau ruošiuosi Naujiesiems. Gūžtelėjau pečiais, lyg dar nesijaučia tos dvasios, nors dovanos beveik jau visos yra, liko tik smulkmenos. Žinoma, papuošus eglutę namai atgis, o pradėjus burti virtuvėje nuotaiką sustiprins kulinariniai šventės atributai. Šventės bus tokios, kokias susikursime.