Prancūziški kruasanai

Voila voila, saldus gyvenimas. Anądien (taigi man atostogos!) keliavome į Šv. Jonų bažnyčios varpinę, užsukome į “Ponių laimę“ kavos. Nužiūrėjau saldumynų vitrinas ir paprašiau poros kruasanų. Ten kelios poniutės pakudakavo, kad ne iš tos pusės atsistojau į eilę, bet mes buvome laimingi, taigi buvo dzin, ir švytėdami išėjome į saulėtą gatvę gurkšnodami kavą ir čia pat kąsdami sviestinio ragelio.

Kramtydama išsidaviau, kad jau senokai noriu iškepti kruasanų namie, bet vis nepasiryžtu. Brangusis ištarė stebuklingąjį: “Taigi easy, kepam savaitgalį“. Ir žiū šiandien palinkusi  virš kočėlu prispaustos tešlos atsidusau, aga, kažkas sakė, kad easy… Damn it silpnumo akimirka.

Tiesą sakant: ne toks baisus velnias, kaip jį piešia – taigi ir kruasanų kepimas nėra neįveikiamas. Taip, reikalauja laiko. Užtat rezultatas mmmm… Kaip po pirmo karto (naujoko sėkmė, ar ne?) jaučiuosi supermoterimi, va.

Gaminau pagal Impossible is nothing receptą, pasiremdama Saulėtos virtuvės patirtimi bei savo moteriškomis intuicijomis ir jau nemenku stažu virtuvėje (jei skirstome pagal profesionalumo lygius, nemenkas eina iškart po kuklaus, po to – geras, labai geras ir t.t.).

Penktadienio vakarą užminkiau tešlą:
21 g. šviežių mielių + 50 g. cukraus + 300 ml šilto pieno – turi putoti, bet ne visada man taip nutinka (jaudintis reikia pradėti tik tada, kai tešla nekyla)
500 g. miltų + žiupsnis druskos.

Tešla gana lengva. Patepus dubenį aliejumi, įverčiam tešlą ir paliekam kelioms valandoms šiltai kilti. Tada iškočiojam orą, suvyniojam į maistinę plėvelę ir kišam į šaldytuvą. Pagal receptą tešla šaldytuve turi ilsėtis 6 valandas, bet manoji puikiai išsimiegojo per visą naktį (gavosi apie 12 val.), nieko nenutiko.

Dar iš vakaro pasiruošiau sviestą: 300 gr. sviesto įdėjau į maišelį ir kočėlu paspaudinėjau, kad gautųsi vientisas plokščias gabaliukas. Ir grąžinau atgal į šaldytuvą.

Šeštadienio rytą prasidėjo linksmoji dalis. Jums padės abi instrukcijos: kaip kočioti ir kaip elgtis su tešlos knyga per antrą kočiojimą. Man pasisekė: sviestas kiaurai tešlos neišlindo, kočėlas nesulūžo. Faktas: sviestas turi būti šaltas. Faktas 2: jei namuose pirties temperatūra, vargu ar kas gausis. Na, ir receptas: iškočiojus “knygą“, tešlą vėl vyniojam į maistinę plėvelę ir kišam į šaldytuvą 1 valandai.

Šiaip abi autorės nurodė, kad tešlos kočiojimą darė du kartus, aš surizikavau ir padariau tris – atkreipkite dėmesį į antrąją nuorodą, ten rodoma, kad kočiojama 4 kartus, taigi manau, kuo daugiau “knygos“ kočiojimų, tuo geresnė tešla gaunasi. Beje, sviestas pradėjo lįsti tik per antrą kočiojimą, tragedijos nebuvo.

Sunkiausia vis dėlto paskutinis kočiojimas, kai nori formuoti ragelius. Man tešla tempėsi ir traukėsi (tarsi bylotų apie per didelį miltų kiekį), terliojosi stalviršis, susukti rageliai atrodė nei šiaip, nei taip. Dzin, sakau sau. Tegu būna valgomi, o jau kaip atrodo – kitam kartui gal.

Susuktus ragelius pakildžiau valandėlę (paskutinė partija lukterėjo savo eilės ilgiau, nes kepiau po vieną skardą), patepiau išplaktu kiaušiniu ir iškepiau: pirmas 10 min. 190 C ir tada 10 min. 170 C. Ir gavosi gražiai, sluoksniuoti, traškūs… Namai kvepia sviestu. Mmm…

Kaip pirmam kartui gavosi įdomiai: viena skarda didelių kruasanų, antra – normalių, trečia – mažulių. Ir tik iš didžiųjų kruasanų nebėgo sviestas kepant, o visi kiti smagiai terliojo kepimo popierių.

Išvada? Sunkiau nei šimtalapis. Skaniau nei… pirktiniai kruasanai, nes nėra jokių stabilizatorių, priedų ir kitų brudų. Tikras skonis, tikras Paryžius. Brangusis pasakė, kad dievina mane – o kaipgi kitaip? 🙂