liūdnuma

“Kraujas yra širdies vanduo“, gudrauja vaikas per M-1 Plius.
Nepyk, sako.
Ne pykstu, esu nusivylusi, atsakau.
Va taip va ir sėdime. Ant smeigtuko.
Atskrido mažulytis drugelis, duodasi po kompo monitoriumi, ieško kur pasislėpti. Pastačiau popierinę pašiūrę, užrašiau “Nežadinti, drugelis miega“. Miegojo dvi dienas. Į trečią dieną kėlėsi iš gyvųjų ir išskrido gyventi amžinojo gyvenimo. Pašiūrė tuščia. O šįryt troleibuse prie kojų radau pilką pilko paukščio plunksnelę. Užsimerkiau ir galvojau apie paukščius, kurie irgi važinėja troleibusais, bet kažkodėl prieš akis vis stojosi vaizdas, kaip tėvas įšlepsi į virtuvę šlapiomis kelnėmis, aplipusiomis baltais pūkais, o rankose – po nupeštą žasį, tokiais ilgais kaklais, kad kruvini snapai braukia per grindų plytas…
Visi liūdesiai praeis, liks tik chroniška melancholija ir įprotis prisiminti bei dūsauti. Ir sapnuoti, žinoma. Kaip niekinga liūdėti dėl vyrų… ypač tų, kurie tau nepriklauso.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s