Bažnyčios

Kažkas yra tame, kad viešėdama svetur veržiuosi į kiekvieną bažnyčią – man patinka jų architektūra, jų grožis, o neretai bažnyčių vėsa atgaivina kelionės nuovargio apimtą kūną ir dūšią. Ir verkiu aš tose bažnyčiose… Verkiau Paryžiaus NotreDame, verkiau Milano Domo katedroje, tai ir šiandien braukiau ašarą Vilniaus Šv.apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje. Die, kokia ji graži viduje…

Gal neveltui bažnyčios statomos buvusių pagoniškų šventyklų vietose – ne, ne dėl to, kad reikėtų vieną tikėjimą pakeisti kitu, kad bent statiniu būtų uzurpuojama ankstesnė erdvė, o kad sutampa skirtingų religijų žmonių mintys ir troškimai, kad yra žemėje vietų, kur pulsuoja teisinga energija, ir tą akimirksnį būni geresnis, nuskaidrėjęs ir bent kiek arčiau dangaus.

Ir nesvarbu, kaip tu meldiesi ar ko prašai, svarbu yra virpantis jausmas.

 

 

2 thoughts on “Bažnyčios

  1. Tikra tiesa… Reiskias as nesu viena kuri nuejus i baznycia apsiasaroja 🙂 mano vyras niekada to nesupranta 🙂

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s