Žaliaduoniai

Publikuota žurnale Verslo klasė, 2013 m. vasario numeryje.

Valgykloje, kurioje beveik kasdien pietaujame, visada prie kasos padėtas krepšelis raikytos duonos. Valgiaraštyje neįtraukta riekutės kaina, todėl mažai kas ima – nedrąsu, ar tiesiog nepatogu, kaip čia duona, kuriai kasdien vienaip ar kitaip lenki nugarą, dalinama už dyką, va, ir bažnyčioje iš pradžių surenka mokestį, o paskui ostiją dalina. O gal žmonės tiesiog liovėsi valgyti duoną?

Šimtus metų troško ir geidė duonos kąsnio, bėgdami iš namų vyniojo į drobę didelius kepalus, džiovindavo plonai pjaustytas riekes ruošdamiesi badmečiui, ar nešdavo šventinti bent mažulytį gabaliuką, nugvelbtą iš alkanų vaikų panosės, kad ant pirkios stogo neužšoktų raudonas gaidys ir nepultų namų pragaištis ar kitos nelaimės.

Ir eidami iš namų, pasiimdavo duonos, o svečiuose gautą – nešdavo namo, o radę kur kelyje nukritusią kriaukšlę, keldavo prie lūpų, žegnodavo ir valgydavo. Namų šeimininkė ant duonos kepalėlio braukdavo kryžių ir neleisdavo nė trupinėliui nukristi, kad kartu nekristų blogas ženklas namiškių likimui – tokios būta duonos, šventos ir sprangios, neatsivalgomos. Bet štai vieną dieną žmogus atsikėlė ir viskas, nebenori, nebelenda. Ateina žmogus į krautuvę, apsuka vieną ratą, kitą. „Daug duonos valgyti nesveika“, – burbteli ir į pirkinių krepšelį įmeta… baltą batoną.

„Mano dietologas sakė, kad verčiau mėsą valgyti su daržovėmis, o duonos išvis tik ploną riekutę“, – porina sveiką gyvenseną (ir tuščiaprotystę) propaguojanti mergiotė. Susilaikiau nepaklaususi, ar nesakė, kad ne duona tunkina, o tai, kas su ja valgoma. Thpu, o kur dingo kalbos, kad Lietuvos kepyklose kepamoje duonoje yra pakankamas kiekis druskos, reikalingas žmogaus organizmui kiekvieną dieną?

Darausi sentimentali – juk tai tik duona. Pamanyk, vanduo, mielės ir miltai, žiupsnis druskos ir cukraus, visa kita – iš oro ir rankų šilumos, daugiau jokių priedų ir stabilizatorių. Kone  šventa keturybė ar ketvertybė, sudaryta iš keturių elementų: iš žemės užauga grūdas, su vandeniu užmaišomas, oro pakildinamas ir ugnyje iškepamas. Pernelyg paprasta – dabar visi nori kažko ypatingo, mažiausiai Marso dulkių glazūros ant duonos skonio gaminio.

Pasakyk žmogui, kad mūsų protėviai mirkydavo duoną ir dėdavo ant negyjančių žaizdų, tas pirštą prie smilkinio pasukiotų: nehigieniška, nesterilu. Aga, o prosenelė karste apsiverstų ir pakartotų tą patį veiksmą, pamačiusi, kaip dabarties vaikai ant žaizdos deda lipnų pleistrą. Nors tikriausiai esame teisūs – dabartinė duonos sudėtis su visokiais tirštikliais ir konservantais yra netinkama žaizdoms gydyti.

Gyva duona – ir maistas, ir vaistas, ji kvėpuoja ir spindi. Tai, kas įdėta į akliną plastiko maišelį, nėra duona, ten kažkas negyvas, net nebandantis prisikelti – tik po kelių dienų imantis ir staigiai pasidengiantis pūkuotu pelėsiu. Aš jau seniai nesistebiu, kad žmonės laiko duoną šaldytuve, kad šioji nesugestų. Valgo šaltą, kaip sakoma, atbulais dantimis.

O juk būta tikros duonos… Kai amžiną atilsį močiutė buvo jaunesnė, o mes, vaikai, arčiau slenksčio, nei durų staktos, ji kepdavo duoną. Ar žinai, kaip duona kyla kubile? Mes žinojome. Sėlindavome patyliukais, pasikumščiuodami į močiutės kambarį, kur vos pravėrus duris prie pečiaus sienelės stovėdavo kubilas, uždangstytas keliomis marškomis. Ir nebuvo labiau jaudinančio malonumo, kaip pakėlus tuos uždangalus nardinti mažą rankutę į tamsos skylę, kur pirštai užčiuopdavo minkštą ir šiltą tešlą ir be gailesčio žnybdavo gabalėlį.

Gaudavome velnių už tokius žalios duonos ragavimus. „Išpūs pilvai!“, bardavosi močiutė, tiesa, ne itin piktai. Ir nebuvo to karto, kai iš duonkepio senoji neištrauktų tik mums suglostytus pagrandukus – mažus duonos kepalėlius. Paskui mes paaugome. Arčiau slenksčio liko močiutė. O paskui… neliko visai. Ir duona pasikeitė.

Vienu metu atėjo mada viską pirkti – turbūt sovietmečio deficitas, kaip priverstinė avižinės košės dieta, įgręžė nepasotinamą alkį turėti viską, nesvarbu, kad nelabai reikia, kad galima ir namie pačiam pasigaminti. Bet apsisuko laiko ratas ir daugiabučių avilyje vėl pakvipo namine duona. Tiesa, ji niekada neprilygs tai, kurią kepė mano močiutė – nebėra paslapties, anei kubilų ar duonkepės krosnies. Ir kam kepti…

Neseniai žiūrėjome japonišką filmą „Laimės duona“ (originalus pavadinimas „Shiawase no Pan“ arba „Bread of Happiness“). Jauna susituokusi pora išsikrausto iš Tokijo šurmulio į tylią provinciją, kur atidaro mažutį restoraną. Vyras kasdien kepa šviežią duoną, o žmona ruošia maistą ir verda neįtikėtinai puikią kavą. Tame filme visiems sekasi, problemos išsprendžiamos, o meilė ir geri santykiai šeimoje užtikrinami tuo, kad tarpusavyje dalinamasi duona – kepalu ar rieke, jokio skirtumo.

Dievaži, kaip gražu dalintis duona – mūsų pirštai susitinka ir per pusę laužia duonos riekę, kad abu valgytume vieną ir taptume vieniu. Taigi ir man užėjo šišas kepti naminę duoną. Parsivežiau iš tėviškės raugo, slepiančio savyje anksčiau keptos duonos pėdsakų, keliaujančio iš rankų į rankas, iš duona kvepiančių namų į tuos, kurie dar nepatyrė pirmapradžio krikšto.

Užmaišiau, švelniai sukdama mediniu šaukštu, mintyse burdama visokius gerus dalykus, įsivaizduodama, kad probobutės būtent taip ir darė: kiekvienais metais vyrai sėjo rugius ir kviečius, kūlė ir malė atmiešdami savo prakaitu, o moterys pavargusiais pirštais surasdavo krislą gėrio ir į duoną įminkydavo visus neišsipildžiusius lūkesčius ir viltį.

Iškepiau. Kaip pamokyta, dar karštą kepalą patepiau saldintu vandeniu ir uždengiau rankšluosčiu. Kantriai laukiau, kol atvės. Prapjoviau, atsikandau – skanu, tokia saldi rūgštelė, bet ne tas. Šiaip ne taip įveikėm tą kepaliuką, kitą savaitgalį vėl užmaišiau – įjungiau virtuvėje muziką ir mykiau spinduliuodama begalinę meilę tam dubenyje bjauriai prie rankų limpančiam dariniui. Rezultatas buvo jau geresnis, bet iki tobulumo dar trūko.

Užsimojau dar vienam kartui, bet antroji pusė atsargiai pasakė: „Brangioji, tu nepyk, bet gal jau pakaks tos naminės duonos?“. Nepykau – padūsavau ir akis į lubas pavarčiau. Bandžiau reabilituoti motyvaciją pasigirdama darbe, kad kepu naminę duoną, bet atsitrenkiau į argumentą: „O kam ją kepti?“. Pasirodo, iš tikrųjų žmonės valgo mažiau duonos. O kur man dėti savo neišsipildžiusius lūkesčius – į kokį pyragą įminkyti?

„Kasdienės duonos duok mums šiandien…“. Tikintieji mąsliais veidais bando atplėšti prie gomurio prilipusį ostijos gabalėlį – kibi kibi dangaus duona. Kartais galvoju, kad prie rojaus vartų niekas nevartys knygų ir neieškos ypatingų nuodėmių įrašų, bet lieps išsižioti ir parodyti, ar esti tikėjimo ženklas, per daugelį metų išdegęs šalta ugnimi nuo švęsto vandens ir aukščiausios rūšies miltų, naudojamų šventos duonos kepimui. „Kas mane tiki, tas tiki ne mane, o tą, kuris mane siuntė“ – išsižiok, žmogau, drąsiai Dievo ližei. Tie, kurie vaikystėje valgė žalią duoną, supras.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s