#112 žodžių

Koks palengvėjimas po lengvo jauduliuko. Kai važiavome dviese, buvo savotiškai keista – jau senokai nebuvome šitaip vienu du. Ko ne pasimatymas? 🙂 Apsilankėme Mažajame teatre ir pažiūrėjome Dėdės ir dėdienes. Sakyčiau, ak nebuvo, bet patiko nuo pradžios iki pabaigos – graži scena, geri tekstai ir aktoriai. Viskas taip paprasta, primityvu, suprantama. Jaučiau tą neužtikrintumą, širdį deginančią ugnį ir ilgesį – kai jau pakvipo liūdesiu, dėkojau režisierei, kad neįmurkdė žiūrovų į ašaras, kad pateikė tą sceną švelniai, be jokių širdį virpinančių melodijų. Nors Severiutės akyse sužibusios ašaros kuteno norą susigraudinti. Bet taip lengvai, neįpareigojančiai. Tikrai neblogas trumpas spektaklis. Po jo dar išgėrėm kavos ir pasiėmėm savo mažąjį didvyrį, kuris pabuvo su seneliais be jokių dramų ir tragedijų.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s