#148 žodžiai

Šiandien praeidama pro vieną gėlių parduotuvę pati sau netikėtai sustojau. Neatsimenu, kada būčiau taip grožėjusis gėlėmis – nežinau, ar dėka subtilaus apšvietimo, ar pačios parduotuvėlės įrengimo, visos gėlės regėjosi minkštos ir pastelinės. Taip ir norėjosi užeiti ir nusipirkti sau gėlių. Mažiausiai – bent nufotografuoti ir paskelbti kuriame nors socialiniame tinkle. Buvo ir ryškesnių žiedų, bet labiausiai traukė švelnių atspalvių žiedai – tarsi su pienu maišyta alyvinė, švelniai rausva, kreminė… Kiek vaikštau pro šalį, o tik dabar sustabdė. Turbūt ateina vasara…

Anyta atvežė pakalnučių puokštelę – labai kvepia, sako ji. Tą pačią dieną išnešiau į balkoną, nes nuo jų man skauda galvą ir šleikščiai dvelkia laidojimo namais.

Tie subtilūs apsinuoginimai, kai po truputį išlukšteni kūną saulei – kiekvienais metais tos pačios bėdos, kaip išsirengti ir gražiai įdegti nenudegant. Jau reikėtų lįsti į šortus, kad po kelių savaičių netektų raudonuoti dėl baltų kojų ir įdegusių rankų kontrasto. Noriu naujų basučių. Daugiau lyg ir nieko nereikia.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s