#165 žodžiai

Drugeliai tie, šilko sparnais, tenežadina miegančių rožių – jos nuo ryto vis pūtėsi, pūtėsi, kedendamos savo nesuskaičiuojamų sijonų klostes stengėsi kuo plačiau atsiverti šiam mėlynam dangui ir jas glostančiam vėjui. Saulei dunkstelėjus į Vakarų pusę, jos bergždžiai bandė surankioti savo išsidraikiusius sijonus, plonutėmis rankomis bandydamos suglėbti juos į vieną kamuolį, kaip kad išprotėjusios nuotakos, vilkinčios milžiniškas suknias, bando sugriebti visus tiulius ir nėrinius į vieną, kad galėtų bent pro duris pralįsti tam kartui. Nepavyksta, tad meta viską pusiaukelėje nuvargusios, plačiai žiovaudamos. Taip ir miega – išsikėtojusios, kiek sijonus prie savęs prisitraukusios, bet vis dar atviros dangui, apsipylusiam blausiomis žvaigždėmis, kurios link rugpjūčio sunoks ir pradės žibėti nepakeliamu liūdesiu. Bet dar ne dabar – dar tik vasaros pirmosios dienos, dar nenusviro rožių žiedai, pavargę žydėti. Die, kaip aš kartais ilgiuosi žvaigždėto dangaus… Norėčiau sugrįžti į kurį nors vakarą, truputį pabūti ir vėl grįžti atgal. Nes praeityje mes jau nieko nepakeisime, bet galime iš jos pasimokyti. Tik… ar norime mokytis iš savo klaidų? Gal geriau to neliesti. Šššš, rožės miega.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s