#228 žodžiai

Išbarstys dangus žvaigždes, kaip kad obelys – obuolius. Nusimes saulės spindulius ir įsisuks į tankius debesis, atsuks vandens čiaupus ir laistys be gailesčio ir taip drėgną žemę, kol pradės kristi lapai nuo medžių, o žolė paruduos ir suvys, susigniauš į save, kaip kad sraigė įsikniaubia į savo plonučio lukšto ir visai neapšiltintą namelį, ir visi vaikščios pikti, susiraukę, nes šlapia ir šalta, nes nauji rudeniniai batai ėda kojas, o seni džinsai nebetinka prie pernykščio palto, nes nubluko per šitiek nešiojimo, sakys, žiūrėk, kaip juokingai atrodau – iki kelių kaip inteligentė, o žemiau jų – kaip kaimietė, nes norisi įsispirti į nudrengtus sportbačius, kurie vieninteliai sotūs tavo kojų, o kam belakuoti nagus, jei jų niekas nemato, o kam beskusti kojas, jei jų niekas neglosto… jei ir glosto, koks skirtumas, po antklode viskas užtrunka greičiau, nes ruduo, nes žiema, tuoj prasidės žieminis seksas su vilnonėmis kojinėmis, kai nusikloji antklodę tik paskutinę akimirką, tarsi po pirties pūkšteltum į ledinį ežero vandenį ar kristum į sniegą voliotis, durniai jūs, durniai, sušalsite, rėks mamos, bėgdamos nešinos vilnos apklotais, jos kaišios savo ledinius pirštus tau į užantį, tikrindamos, ar nesušalai, ar nugara dar neteka devintas prakaitas, reiškiantis, kad būtų galima nusivilkti penktą sluoksnį. Žiūrėk, dar keli mėnesiai, ir Kalėdos, ko nori dovanų, klaus jis, pradėk galvoti iš anksto, nes paskui geriausius dalykus visi išperka, o tau lieka cinamonu pagardintos arbatos su kvepiančiom žvakėm ir stiklo baltais angelais.