Tas nekaltas meilužiavimas

Kaip ir šventinė proga – lygiai prieš trejus metus balandį pasirodė “Verslo klasė” su mano pirmuoju skilties tekstu “Tas nekaltas meilužiavimas”. Kadangi paskutinis tekstas, skirtas 2012 m. balandžio numeriui, dar nepasirodė, įdedu šičia tą pirmąjį truputį akiplėšišką tekstą… Gal ir gerai, kad tuomet negalėjau savo tikruoju vardu pasirašyti – pasislėpiau už tokios Ievos Barkūnaitės. Gal ją reiks kada atgaivinti, tokia patrakusi mergiotė…

O dabar – saldaus skaitymo 🙂

Tas nekaltas meilužiavimas

Publikuota Verslo klasėje 2009 m. Balandžio numeryje

Jeigu būčiau žmona, būčiau mažiau pavydi, nei būdama meilužė. Kodėl? Geras klausimas. Santuoka – tai vadinamasis ramybės užutekis: išteki ir viskas – ugnelė jau užkurta, belieka tik kurstyti. O meilužiavimas… (išradinėti naujus žodžius taip pat smagu, kaip bučiuotis su nepažįstamu vyru) taigi meilužiavimas yra nuolatinis sūpavimasis ant bangų – tai pakyli, tai nusileidi, tai tave neša, tai skandina, o kur dar atoslūgiai, potvyniai ir audros. Tad ar gali kilti klausimų, kuriai – žmonai ar meilužei – gyvenimas suteikia daugiau jaudulio?

Žinoma, kad meilužei – juk savas vyras taip greitai nepabėgs, kaip meilužis: prie namų vyrą laiko finansiniai ir emociniai įsipareigojimai, bendra buto ar automobilio paskola, o meilužis… jis ateina ir išeina, tu jo lauki, nesulauki… Norisi, bet negali. Pradedi jaudintis, tai ką, jau viskas baigta? O kur jaudulys, ten ir pavydas.

Meilužiaujant pavydima visoms: teisėtoms žmonoms, draugėms, kolegėms, kaimynėms, seserims, giminaitėms ir visoms kitoms moterims, kurios gali kėsintis į tavo grobį – vyrą, kuris tau suteikia virpulingą jaudulį. Nors dažniausiai meilužių niekas šeimyninių pietų nesivedžioja, ir mamos net negalvoja, kad jų dorovinga dukrelė neištikimauja, t.y. meilužiauja su kitu vyru, bet vis tiek – kai TAI darai, tau atrodo, kad visi apie TAI žino ir netgi kėsinasi pasisavinti ką turi.

Iš tikrųjų tu neturi nieko. Tik trumpalaikius pasimatymus, nuolatinį degimą ir planų kūrimą, kaip dar kartą susitikti, kaip peržengti savyje tą ribą, kai nebegalvoji apie namie likusį teisėtą ar dar tik būsimą vyrą ir pasiduodi aistrai. Karšta ugnis, patikėkit. Ne dėl to, kad galima nusvilti pirštus, kaip mėgsta sakyti poetiški žmonės, bet kad iškaisti taip, kad net kelias valandas po slaptojo pasimatymo dega skruostai, o krūtinę išmuša raudonomis dėmėmis. Tarsi būtų pirmas kartas… Taip tęsiasi tol, kol nenusivili savo meilužiu. O kad kada nors nusivilsi, nereikia net abejoti. Taip bus. Tik pati dar nežinai kada ir kaip. Kol kas degi raudoniu ir planuoji kitą pasimatymą taip pat naiviai, kaip teisėtas vyras šįvakar taršo tavo pagamintą vakarienę: godžiai ir pasimėgaudamas.

„Man patinka tavo ranka“, – sako jis, spausdamas delne manąjį. Mūsų pirštai žaidžia taip švelniai, kad tą akimirką pamirštu viską, ką leidžia, o ką draudžia mano sąžinė, moralė, protas,  kūnas,  širdis ir visi kiti gyvybiškai svarbūs organai. Nusišypsau jam ir pabučiuoju į skruostą taip lėtai, kad atsitraukdama matau jo spindinčias akis.

Meilužiaujama keleriopai. Jis yra vedęs, ji ne. Ji yra ištekėjusi, jis ne. Abu yra vedę. Abu nevedę, bet turi antrąsias puses. Abu neturi nieko, bet nori kažką turėti, ir vis tiek susitinka tik dėl aistros – iki meilės jiems nepakeliui.

Kodėl moterys yra neištikimos (nemėgstu šio žodžio)? Atsakymų daug: iš nusivylimo, rutinos darbe, nuobodulio senuose santykiuose, išgaravusios aistros, įgrisusios namų buities, barnių.. Kitąkart mes einame į šoną tik tam, kad būtų smagiau gyventi. Prisiminkit mano teoriją apie meilužiavimo jaudulį – tai, kas draudžiama, veikia kaip geras dopingas sprinterį. O kai pabandai, žinoma, jei po pirmo pabandymo neužgraužia sąžinė ir nepareini keliais pas savąjį vyrą, norisi dar ir dar.

Kaip pradedama? Visaip – šėliojant klube su draugėmis, geroje kompanijoje padauginus alkoholio ar tiesiog darbe. Pastarasis variantas yra patogiausias meilužiauti – bendradarbis visada šalia, o kai labai norisi, darbovietėje nesunku rasti jaukų kampelį paflirtuoti, pasiglamonėti, o pasilikus ilgiau po darbo užtrukti kuriame nors kabinete ar tualete plėšiant vienas nuo kito drabužius ir skubiai mylintis. Būtent – mylintis.

Vyrai mėgsta sakyti, kad kai jie TAI daro su žmona, jie mylisi, o kai su meiluže ar prostitute – jie dulkinasi. Lyg skirtinga žodžių semantika galėtų pateisinti, ką jie daro. Turbūt žinote, kad prostitutės nesibučiuoja – jos leidžia įkišti į visas skylutes, bet bučinys joms yra per daug intymu. Meilužės nėra prostitutės – jos bučiuojasi, jos turi savus lovos principus ir netgi ritualus. Nereikia manyti, kad jei teisėtoji žmona nenori analinio sekso, tai tik dėl jo vyras išėjo pas meilužę. Ne, mielosios žmonos, jūs klystat. Mes esam tokios pat moterys kaip ir jūs – tik trupučiuką nužengusios nuo tiesios sociumo linijos, kurioje tikintieji vis dar švaistosi Dievo rykštėmis – nuodėmė geisti svetimo vyro ir moters! Mums taip pat želia pažastų, blauzdų ir gaktikaulio plaukai, ir būna dienų, kai mes paprasčiausiai tingime ar neturime laiko jų skusti. Mes nesame manekenės ar super seksbombos. Tiesiog esame savimi ir kažkodėl patinkame Jūsų vyrams, o šie savo ruožtu patinka mums. Kol nenuvilia.

…jis užkiša ranką už džinsų.. “Ką darai? – klausiu. Tyliai pagalvoju:  “Tik pasakyk, kad graibai  užpakalį,  žiebsiu antausį”. Jis nusišypso ir pasako: “Liečiu tave”. Nusvyra rankos, o paširdžiuose pasidaro švelniai saldu.

Nu(si)vylimai.. Nemalonūs, bet gali veikti dvejopai: arba įpila žibilo į mūsų aistros ugnį (ach, aš tau dar parodysiu, ko tu atsisakei!), arba ją užgesina ir.. ilgai bei skaudžiai rusena. Meilužėms draudžiama įsimylėti. Jos neturi teisės savintis savo geismų objekto. Jos tik pasimėgauja nuodėmės akimirkomis ir užmiega vienos arba apkabintos savo atsibodusių teisėtų vyrų. Pojūtis vis tiek toks pat – lyg miegotum viena. Tas šalia knarkiantis yra tavo meilė, bet ne aistra. Kažkada buvo ir tas, ir tas, bet laikas greitai nužudo aistrą, o meilę pakeičia paprastutė pagarba ir pakantumas žmogui tiesiog iš įpročio kartu gyventi. Meilužiaujanti moteris atvirumo akimirką gali skėstelti rankomis ir pasakyti: „Brangusis, aš pripratau su tavimi gyventi, bet tavo prisilietimas manęs seniai nejaudina. Mes bučiuojamės, sakome vienas kitam myliu, bet visa tai jau nebeturi virpulio ir jaudulio. Todėl aš TAI darau su kitu“.

Sąžinė? Kuo čia dėta sąžinė.. Žmogus savo gyvenime pridirba tiek dalykų, kad ne sąžinei su viskuo susidoroti. Taip, mes kažkiek atgailaujam, mes nuo to netampam blogesnės saviems vyrams, mes netgi su jais mylimės taip pat kaip anksčiau, planuojame ateitį ir įrenginėjame butą. Tas šalia kunkuliuojantis meilužiavimas tėra tik žaidimas – pažaidi ir vėl grįžti į namus virti vakarienės.

Mums nepatinka pralaimėti. Nesvarbu ką ir kaip bežaistume. Gaila, kad meilužiavimas neturi taisyklių, pagal kurias nustatytume – šįkart laimėjome ar pralaimėjome. Bet jei pasirinkai meilužės dalią, susitaikyk su mintim, kad paskutiniame šio žaidimo etape tu vis tiek pralaimėsi.

Tyliai sėlinu į kambarį. Tu miegi. Velkuosi drabužius ir uostau save – ar neparsinešiau kito vyro kvapo, ar neužuosi, nesuprasi.. Atsigulu šalia ir pabučiuoju Tavo mentį. Atsidūstu. Išdavystės vis tiek nebus. Tai tik nuodėmės šešėlio virptelėjimas virš galvos. Žemė neprasiskyrė ir neužgriuvo dangus tą akimirką, kai atsidaviau norui turėti ir gauti daugiau, nei buvo galima geisti.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s