Seliava

Yra tokia žuvis – seliava. Beveik prancūzė – c’est la vie. Sako, panaši į silkę, nors priklauso lašišų šeimai. Nelaimėlė, tikra nelaimėlė – kad ir koks gražus genealogijos medis ar šeimos herbas, bet jei jau gimei kiaulės snukiu, tai nepyk, kad kiaule vadina.

Vakar važiuodama dviračiu ant takelio pastebėjau sudžiūvusią silkės galvą. Akimirksniu pirštai griebėsi stabdžių rankenelės, bet dar greičiau apsigalvojau. Koks baisus pavasaris, jei net žuvys pameta galvas…

O kava be cukraus. Ir paukščiai be lizdų. Tik pienės ruošiasi žydėti – pustosi savo geltonus sijonus ir patenkintos šypsosi prieš saulėkaitą kaip Šnipiškių katinai. Per kokius purvus mes rudenį bridome, kad iki čia atėjome?

Taip norisi žydėti, bet pumpurai sumedėję. Seliava, seliava… nuryk mano akmenuką.

Tavo namai – mano širdis…

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s