Sulakštuota

Ir užčiulba paukščiai akis užmerktas. Ir praskrenda virš galvos lėktuvai. O danguje – tiek daug tyliai besiskleidžiančių žvaigždžių… Dar neraškyk – sunoks rugpjūtį ir pačios pradės kristi žemyn. Pasiimsime didelę pintinę ir eisime žvaigždžiauti – žmonės juoksis, bet lakštingalos taip lakštuos, kad tiesiog nebus svarbu. Niekas nebus jau svarbu.

Laimingi laiko neskaičiuoja? Žinoma, jie tenori jį sustabdyti – kad visos geros akimirkos išsitęstų į saldžią amžinybę, kad vilko valandą pasirodantys sapnai būtų švelnūs, šviesūs… Kad nieko neskaudėtų.

Šiluma susikaupia, visą dieną debesys pilvais slėgę orą galiausiai neištveria ir vakarop pradeda lyti. Lyk lyk, prašau, lyk! Ir žaibas įtrenkia žemę, o vyras – moterį. Tiesiai į širdį. Lietaus lašai skina obelų žiedlapius ir tą akimirką sustoja laikas.

You’re so fucking special

 

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s