Kaip pasakoje

Publikuota Verslo klasėje 2011 m. žiemos numeryje.

Tą akimirką, kai auksaplaukės garbanos subangavo įtūžusia jūra, puikūs rūmai pavirto lūšna, o senė liko stovėti prie suskilusios geldos. Teisingumas buvo įvykdytas. Tik pagrindinis pasakos veikėjas – senis – taip ir neišpildė nei vieno savo noro.

Kažkokia neteisinga pasaka. Kodėl senė nenorėjo jaunystės ir grožio? Ir senis kvailys – užuot pirmu noru paprašęs tvarkingo namo ar esminės gerovės pageidavo tik naujos geldos. Tikriausiai senė kasdien dėl jos zirzdavo – še tau ir prisiprašė. Nežinau, kokį pasakos moralą supranta mažieji klausytojai, greičiausiai apie saiko turėjimą, bet suaugusiems tai turėtų būti ženklu niekada neturkšti apie nereikšmingus dalykus. O tai ims ir išsipildys.

Tuos, kurie daugiau šneka, mažiau daro, vertiname kritiškai, bet kiek jaunųjų mocartų, stovėjusių prie suskilusios geldos atkakliai tvirtino, kad vieną dieną jie kažką padarys, kažko pasieks – ir pasiekė, padarė. Nereikėjo nė auksinės žuvelės. Nes žodis žvirbliu išskrenda ir jaučiu grįžta – iš minties į rezultatą. Dar būna atvirkštinių variantų – nuveikia žmogelis kokią smulkmę, o šnekos užtenka visam gyvenimui. Pastatyk, žmogau, valtį, kalbėdamas galėsi iškelti stiebą, nuausti šilko bures ir perplaukti jūras marias. Taip auginamos pasakos, iš burnos į ausį daugybę kartų, kol vieną šaltą rytmetį ištartų žodžių garo tumulas pavirsta debesiu virš Džomolungos.

Vidas Jankauskas kartą sakė: kokios pasakos, tokia ir tauta. Arba atvirkščiai, jokio skirtumo. Pasikeitė laikai, nebesibaidome kaukų, aitvarų, velnių, raganų ir laumių. Kokiais baubais šiandien maitiname savo vaikus? Kad raudonkepuraitės, greičiausiai neturinčios tėvo, miške sutinka piktą vilką? Kad negalima mylėti ne savo rūšies būtybės, nes prasižengę bus pražudyti, o gintaro rūmai sudaužyti į šipulius? Ar kad visada reikia tikėtis laimingos pabaigos, nes tik pas mus nuskriaustieji tampa turtingais, našlaičiai apdovanojami meile, piktadariai susilaukia galo, o pajuodusios pelenės vieną dieną tampa princesėmis? Tebūnie. Stebuklai pildosi tiems, kurie jais tiki.

Pernelyg karštai tikintys vadinami fanatikais. Dažniausiai girdime sakant, kad vienos religijos išpažinėjai yra būtent tokie – tarsi kitų religijų atstovai būtų labiau santūrūs, labiau kuklūs, nesistengiantys pakeisti netikėlių nuomonę ir neperšantys savo tiesos. Visi žygiai liejo kraują ir vandenį, sėjo ugnį ir įtikėjimą – kaip kad įsodinami medžiai, įžuvinami tvenkiniai ir įdirbami laukai. Ir nesvarbu, kokio baltumo marškinių būta – jie nebuvo savi. Kas yra savas tikėjimas – tikėjimas senosios žemės, kurioje gyveni, ar tų protėvių, kurie ją užkariavo?

Jei šiemet nebuvai geras, gali nusipirkti indulgenciją – prieš Kalėdas, kaip ir kasmet, dalinsimės sukauptu gerumu su tais, kurie turi gerokai mažiau. Ir tik tada į naujuosius metus įžengsime ramia sąžine, galbūt baltesniais marškiniais – visi gimstame nuogi, bet mūsų marškiniai skirtingi. Ko niekada neturėjai, gali nusipirkti. Arba iškeisti.

Tūkstančiai prašytojų ir duodančių. Ak, paremkite mus – mes jūsų įmonės logotipą išspausdinsime žurnale, jūsų vardą išrašysime aukso raidėmis, užraitytomis uodegėlėmis. Nusipirkite šią kuklią reklamą. Visi matys, kokie jūs geri ir švytintys. Gal iš tikro tokie – Marijos žemėje beprotiškai daug šventųjų, angelui nėra vietos nutūpti. Kodėl gerumas negali būti nematomas, anoniminis? Viešai neparodytas gėris mažiau reikšmingas?.. O gal netikras? Velniop tą garbėtrošką gėrį.

Kas yra tikra?

Gimimas, gyvenimas, mirtis. Meilė. Tarp šių dalykų gali lipdyti netikrumą, melą, padirbtus pinigus ir abejingumą. Faktas – tu gimei, tu gyveni, tu mirsi. Be meilės negyvena niekas. Žmogus, kurio krūtinėje plaka dirbtinė širdis, ko gero jaučia daugiau už paprastą mirtingąjį – kai įvertini savo gyvybės trapumą, į viską reaguoji giliau. Įrodyk, kad jis likimo nuskriaustas, jei jo gyvenime daugiau spalvų ir atspalvių, nei tavo rytojų turinčioje, bet vis dėlto pilkoje kasdienybėje.

Vaistinėje mindžiukuoja eilė – prasidėjus šaltajam metų laikui kas vakarą čia sutiksi mažiausiai keturis piliečius su sloga, kosuliu ar kitais tradiciniais simptomais. Man dirbtinių ašarų, prašau. Vaistininkė pasilenkia raustis stalčiuje. Stoviu truputį susigėdusi prieš tuos, šniurkščiojančius nosimi ir kostinčius į rankovę –  visiems kūno skysčių perteklius, o man – trūkumas. Lašiukai padėjo.

Kaip paprasta šiame gyvenime: skauda skrandį, makt tabletę ir vėl gali valgyti, išsausėjo akys – prašom dirbtinių ašarų, problemos su veidu – padės makiažas ir botoksas, sustojo širdis – tik nepanikuokite, įstatysime jums naują varikliuką. Jei nebegali, nebesugebi būti natūralus, gali būti dirbtinis. Mažas robotukas dūzgia žmogaus kiaute: vietinė kraujo varykla, šiukšlių rūšiavimo ir perdirbimo fabrikas, užtikrinantys pakenčiamą būtį, kol nusės baterijos. Kokią tabletę išgersi šiandien, Neo?

Žinai, koks sunkiausias žmogaus organas? Sąžinė. Gali gerti multivitaminus, persipilti nekalto žmogaus kraujo, bet sąžinė, kaip vakarop iš palovio išlendantis šešėlis auga, auga ir galiausiai prislegia protą ir širdį tamsa. Sėdi toks juodulio graužiamas, ir jokia pasaulio vaistinė ar geriausia poliklinika nepadės. Neišgydoma, bet ir nemirtina liga, gyventi galima.

Meluoju, yra kas padeda. Visada knietėjo išbandyti paslaptingą psichologo kabinetą. O jie rimtai pacientus guldo ant tokios gurgždančios odos sofutės? Žinia, ant tokios išsitiesus labai nesunkiai galima prisivilioti Froidą su visomis slapčiausiomis fantazijomis. O jei sofa raudona… Daug nereikia, kad savaime užsinorėtum įsikalbėti vaikystės traumą ar despotą tėvą. Seksas parduoda. Žmonės perka.

Jausmų nepadirbsi.

Myliu – nemyliu, noriu – nenoriu. Bijau. Juokiuosi garsiai, tyliai verkiu. Man patinka vaikai, nes jie dar nemoka vaidinti emocijų, nors velniūkščiai žino, kaip jomis naudotis. Užaugęs nebegali patempti apatinės lūpos – trenki kumščiu per stalą, o jei kas kartą susirinksi žaislus ir bėgsi į kitą smėlio dėžę, žmonės matys tave esant nepastovų ir nemokantį tvarkyti savo problemų. Ir net jei visiems tvirtinsi nežinąs ko nori šiame gyvenime, tu meluosi – žinai viską, bet bijai prisipažinti.

Kai gyvenimas prispaudžia uodegą, tenka pasibalnoti kuiną ir joti iki kryžkelės, kur renkiesi kelią – ar keliauti ten, kur būsi laimingas be turtų, ar turtingas be laimės, o gal neturėsi nei vieno, nei kito, bet grįžti atgal jau negali. Tais metais, kai mūsų šeima be saiko pirko loterijos bilietus, turėjome keistą madą – prieš žaidimą pasidalinti bilietus ir užrašyti būsimo laimėtojo vardą ir pavardę kitoje bilieto pusėje, tam skirtoje vietoje. Tarsi apsidraustume, kam priklausys laimėjimas ar… pralaimėjimas. Dažniausiai.

Mes kartais dėl savo pasirinkimų kaltiname tėvus ir dievus, pakišusius kartų likimą – bet trečias brolis kvailelis nieko nekaltino radęs tris, vis dėlto sunkius pasirinkti kelius. Ėmė ir pasirinko. Taip daro visi protingi žmonės. Taip, ir tie, kuriuos vadiname kvailiais.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s