Nieko. Tikrai

Publikuota Verslo klasėje, 2011 m. Rugsėjo numeryje

Jis atsargiai apkabina ir susirūpinusiu balsu klausia „Kas yra?“. Timpteliu lūpą ir tvirtai atšaunu – „Nieko!“ Jis dar nežino, kad esu nepakartojama – bet tikrai ne vienintelė – nieko neveikimo čempionė.

Turiu rašyti tekstą. Nerašau. Knisuosi po internetines receptų knygas ieškodama, kaip panaudoti kelis šimtus mililitrus pieno ir miltų pakelį. Jei ko nors tučtuojau neiškepsiu, pienas sugiš, o miltuose būtinai įsiveis kandys. Visada, kai reikia daryti kažką svarbesnio, prisigalvoju mažiau svarbių darbų. Kas pasakys, kad naminės bandelės yra nereikalingas darbas? Tai – tobulas nieko neveikimo užsiėmimas.

Pažįstu dar kelias moteris, kurios užuot rašiusios mokslinį darbą ar „jezusmarijakokiąsvarbią” ataskaitą prašampa virtuvėje kelioms valandoms. Prieš egzaminus jos imasi tvarkyti senų fotoarchyvų, žaidžia laivų mūšį, imasi laikytis naujos dietos ar bando naują tikėjimą, prisimena nebaigtą žiūrėti filmą ar neapmokėtas sąskaitas. Naudingam darbui skirtas laikas eikvojamas smulkmenoms tol, kol tikrai neateina „paskutinioji“. Tada nebelieka kur dėtis – susiimi ir pabaigi rašyti, mokytis ar pildyti tą nelemtą ataskaitą.

Kai kam atrodo, kad toks laiko tempimas yra rimtas valios stokos įrodymas. Na, ką jūs – ar gali būti didesnė valia už tą, kai užduočiai atlikti pasilieki tik tiek, kiek reikia. Ką rinktis – dvi valandas šlifuoti tekstą, ar žaisti žaidimus, kas pusvalandį užmetant akį į savo rašliavą? Ne kiekvienas ištvertų tokią įtampą, bežiūrėdamas į jo ne naudai tiksintį laikrodį.

Savo viename pirmųjų CV su pasididžiavimu įrašiau, kad nebijau deadline’ų. Taip, nebijau – aš juos atidedu. Tik nesakykite, kad jūs taip nedarote. Laikas tempiamas visur – prekybos centruose, kavinėse, ypač politinėse institucijose. Štai vienoje laikrodžių parduotuvėje už keturis šimtus litų pirktam laikrodžiui po metų nutrūko apyrankė. „Apyrankėms garantija netaikoma“, – klapsi blakstienomis konsultantė. Tiek to ta garantija, gal galima įsigyti tokią pat apyrankę? Mergina pavarto laikrodį ir į sąsiuvinuką užsirašo modelio pavadinimą ir serijos numerį. Pažada užsakyti iš gamintojo. „Užtruks mėnesį du“, – patikina ji.

Tai buvo lapkričio pabaiga. Apyrankės taip ir negavau – vasarį konsultantė patikino, kad apyrankę gausiu mėnesio pabaigoje, tačiau dar po kelių mėnesių jai teko pripažinti, kad, deja, niekuo negalinti padėti. Gurktelėjau kartėlį ir išėjau – iki šiol vengiu laikrodžių parduotuvių. Net jei ir būtų galima įbristi į tą pačią upę dusyk, nesėkmingų istorijų nesinori kartoti.

Laiko tempimas geriausiai veikia, kad ir kaip kurioziškai skambėtų, nieko neveikiant. Ir moterys, turiu pasakyti, yra šios sporto šakos meistrės. Mes „nieko neveikdamos“ sutvarkome namus, nuvalome langus, pagaminame trijų patiekalų vakarienę, įsiuvame ištrūkusią marškinių sagą ir išlyginame krūvą skalbinių. „Dirbi dirbi visą dieną, o nėra ką parodyti“, – taip sako mano mama, ir ji velniškai teisi. Smulkūs buities darbai tarsi išgaruoja ore – niekas nepastebi, kaip švariai nuvalytos dulkės, dvi valandas ruoštą vakarienę sušlamščia per pusvalandį. Ir dar pabaksnoja pirštu į langą – tų saulėje blizgančių drūžių vakar tikrai nebuvo.

O pats geriausias nieko neveikimas – rūpinimasis savimi. Moterys gali nužudyti vakarą vonioje dažydamos plaukus, darydamos sau manikiūrą, pedikiūrą, paskui drėkinančiąją kaukę, pilingą, depiliaciją… Tikrai niekas neras pėdsakų – jų tiesiog nebus, nes grožio procedūros yra pats geriausias alibi. Mes visada galime „užtrukti“ masažo salone, kirpimo namuose, o, jei reikės, užsitrenksime soliariume, ir niekas niekada nesužinos, kur paslaptingai dingo tos kelios valandos, kai mes neatsiliepėme telefonu ir neatrašinėjome SMS žinučių.

Kartais tiesiog negali kažką veikti. Sykį sugedo tėvų automobilis. Nebūtų problemos, jei būtų sugedęs Šiauliuose – sugedo Vilniuje, kai atvažiavo į svečius. Tėvai išvažiavo namo autobusu, automobilis liko aikštelėje. Skambina kiekvieną dieną ir klausia: „Ką darote su mašina?“. Nuoširdžiai atsakau – nieko. Nepatenkintas tėvukas padeda ragelį. Atsidūstu – jei mokėčiau remontuoti automobilius, seniausiai tai būčiau padariusi. Išties ten, kur prasideda vyrų teritorija, moterims derėtų nieko nedaryti.

Nieko nesakyti, kai jie žiūri futbolą, krepšinį ar kitą sunkiai suprantamą sportą (kurių galų tie sportinininkai taip plėšosi?). Leisti jiems patiems nuspręsti, kokiu keliu važiuoti. Tylėti, kai jie pasiklysta skalbimo mašinos pajungimo instrukcijoje, juk moterys tikrai „nieko neišmano“. Pakeisti pokalbio temą, kai šneka pasisuka nemalonios temos link („Brangusis, tikrai nieko neatsitiko ir nieko ten nebuvo, nesuk galvos“) ir, žinoma, visada nutylėti tai, ką būtų kvaila sakyti, nes juk tikrai tikrai to niekam nereikia žinoti.

Kai mano močiutė mus jaunas auklėdavo neiti per vyrus kaip nutrūkusioms avelėms, vis pridurdavo, kad vyrai yra tokie sutvėrimai, kurie mėgsta tarpusavy pasipasakoti apie turėtas moteris. Tuo metu atrodė baugu ir nesuprantama, kaip jie šitaip gali? Įsivaizduodavau, kad visi pasaulio vyrai naudojasi ypatinga moterų duomenų baze, kaip agentas 007. O vat užaugom ir supratom, kad iš tikrųjų vyrų solidarumui moteriška draugystė nė iš tolo neprilygsta.

Jie visada paspaudžia ranką vienas kitam, nesvarbu, kad vakar draugiškai apsitalžė snukius – tai moterys susipykusios nesikalba ir žaibuoja akimis. Vyrai negadina vienas kitam nuotaikos aptarinėdami savo aprangą ir niekada nešykštės pasidalinti gero autoserviso meistriuko kontaktu. Ir dar – vyrams niekada nereikia tvirtinti, kad jiems nieko neatsitiko… Jei jie pavėlavo ar kažką pamiršo, visada sugalvos pateisinamą istoriją – nes vyrams negali būti „tiesiog nieko“, jų gyvenime visada kažkas vyksta. Ir jei sutiksite vyrišką alibi, jame būtinai dalyvaus kitas vyras. Juk tai taip nekalta – „žvejyba su Jonu“, „bokalas alaus su kaimynu“…

Ir tik vieninteliu atveju – šiaip turėčiau sakyti, daugybe atvejų – vyrams iš tikrųjų nebūna nieko. Gali su jais susitikti keliolika kartų, netgi atsibusti jų lovoje ir spėti sužinoti mamos vardą, o galiausiai pasirodys, kad „tarp mūsų, mažyte, nieko nebuvo“. Tikrai. Kartais nežinau, kas geriau – nekęsti vyrų šaltakraujiškumo, ar jo pavydėti?

Aha, ir dar visas nuodėmes paskui moterims nurašo, kaip toje liaudies dainoje: „Nieks kits čia nekalts, mergužėle tu pati, su berneliais trali-vali labai buvai „ukvatni“. Žinoma, vyrams linksmybių nereikia, jie tokie padorūs adomai, nežinantys ką daro – tai ievos netinkamai rengiasi ir kaltos, kad vilioja, bet čia jau visai kita istorija.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s