Be kaukės

Publikuota Verslo klasėje 2009 m. Rugsėjo numeryje

Nusiimu kaukę. Iš lėto dedu ją ant stalo ir pro spiginančias scenos šviesas bandau įžiūrėti salėje sėdinčiųjų veidus. Ar nustebs, pasipiktins, o gal nudžiugs? Pirštų galiukais įsiremiu į stalą ir pagal K. Stanislavskio sistemos nurodymus koncentruoju dėmesį nuo artimesnio iki tolimesnio rato. Kuriame iš jų šiandien rasi save?

Iliustracijos autorė – Agnė Kananaitienė

Susipažinkime, aš – Sigita. O iš tikrųjų – Ieva Barkūnaitė, Ashtroka ir dar daug kitų seniausiai apdulkėjusių vardų, kaip kažkada porą mėnesių tenaudotas, burnoje saldžiai voliojamas Uno Domingo Mia ar kelerius metus banalius eilėraščius rašęs Zeta Drugelis. Čia visos mano gyvenimo kaukės. Ir čia – mano istorija.

Visais laikais žmonės turėjo poreikį pasislėpti už kaukės, dabartinis forumų ir tinklaraščių slapyvardžių knibždėlynas nėra nieko nauja – tai tik atspindys to, kas visada buvo. Pasakyk man, kuris vaikas kieme ar mokykloje neturėjo pravardės? Būti Kamikadze šauniau nei Mindaugu –  ir išvis: kas tas Mindaugas? Niekas tokio nepažįsta.

Turėti vardą, vadinasi, būti nuogam. Turėti slapyvardį, pravardę – vadinasi, įsigyti kaukę nuogumui pridengti. Net jeigu ir neturi ko slėpti, kartais negali eiti nuogas į velniškai viešą internetą. Užtenka pasirašyti kokioje nors tinklalapio peticijoje ir per amžius amžinuosius „Google“ paieška badys pirštais į tavo pažiūras. Šiemetėje „Login“ konferencijoje paminėtą tendenciją „Lietuva kraustosi į „Facebook““ papildyčiau žodžiu „slėptis“. Lietuviškoje socialinių tinklų svetainėje „Frype“ administratoriai griežtai (bent jau taip apsimeta) tikrina, kad nauji vartotojai registruotųsi savo vardu ir pavarde, o užsienietiškame „Facebook“ galima šių taisyklių nepaisyti. Peržvelgusi kuklų savo draugų sąrašą radau šešis žmones netikru vardu ar pavarde. Gyvename XXI a., o šaukiame vienas kitą kaip indėnai. Arba partizanai: „Alio, Pelėda, ar girdi? Čia Apuokas.“

Jei nepatinka vardas, gali jį pasikeisti. Užuot varginęsi su civilinės metrikacijos biurokratiniu mechanizmu, mes susikuriame sau slapyvardį, su juo labiau sau nei kitiems atrodome tobuli, t. y. kitokie – paslaptingesni, geresni, o gal net gražesni. Viena mano draugė baruose kalbinantiems vyrams visada prisistato išgalvotu Monikos vardu, o bekraščiame internete apstu angelų, seksualių katyčių, supermenų, gražuolių, žalių bebrų ir jolkų 69.

Kartais iki tobulybės tereikia tik sutrumpinti savo vardą, kad nepakenčiama Gintautė taptų šiek tiek mieliau skambančia Ginta. O žmogus juk tas pats… Ką keičia vardas? Nieko. Kaukė lieka kauke – išoriniu blizgučiu, kuris nekeičia asmenybės. Bent jau neturėtų keisti.

Čia tik mums kažkodėl atrodo, kad vardas žmogui suteikia bruožų: striptizo šokėja kone 33 procentais seksualesnė, jei ji prisistato Emanuelės, Klaudijos, o ne Vitos vardu. Kai tenka apsinuoginti prieš minią, norisi pasilikti bent vienintelę – vardo kaukę. Retas kuris susimąsto, kad kaukes kitiems žmonėms dažniausiai uždedame patys: fiziškai Antonio nėra gražesnis už Antaną, bet tardami abu vardus pirmenybę suteiksime egzotiškai skambančiam itališkam. O vardai juk tie patys…

Kažin kiek žmonių Lietuvoje komentuoja ar rašo tinklaraščius be kaukės – savo vardu ir pavarde? Taip, jų yra, ir nemažai. Bet už jų – bekraštė armija anoniminių keikūnų, purvadrabsčių ir nepadorių tualeto sienų rašliavos lygio autorių. Tarsi bijotume atsakyti už savo žodžius ir mintis. Tarsi neturėtume savo vardo arba negalėtume, nedrįstume juo pasirašyti.

Kai šio žurnalo vairininkas Aurelijus pasiūlė rašyti į „Verslo klasę“, negalėjau to daryti savo vardu. Tikriausiai kvepia intriga. Buvau tik mažas pėstininkas šachmatų lentoje, norėjęs pasiekti damos langelį. Ten, kur rašiau iki tol, nebuvo galimybės teisingam ėjimui arba nemokėjau žaisti. O kas atsispirs nemokamam kelialapiui į norimą vietą? Kaip koks Vytautas, persirengęs moteriškais apdarais, taip ir aš, prisidengusi kitu vardu ir pavarde, bėgau iš įkalinusios pilies. Vienu metu skirtinguose apkasuose dėliojau gėlytes smėlio duobutėse, dengiau stiklu ir vis bandžiau išsiaiškinti, kuris „sekretas“ bus gražiausias. Mieliausi buvo tie, sulipdyti ne savo fronte.

Sakai, neskanu tai girdėti? Yra žmonių, kuriems šis tekstas sudrums tulžį ir burna apkars. Turbūt turėčiau sakyti „Atsiprašau“, bet… Kartumas praeis, ir gal jie supras – neskanu man buvo tas susidvejinimas, slapstymasis ir kaukės. Negera, kai negali visiems pasigirti – ei, žiūrėkite, šitą tekstą parašiau aš – kai bijai, kad sužinoję pyks ir baus. Tarsi būtų už ką… Jie nenorėjo to matyti, aš to ir nerodžiau.

Ieva Barkūnaitė. Kartus augalas barkūnas lengvu mostu paskolino pavardę, beliko sugalvoti vardą. Aurelijui pasiūlius Rūtą, tik papurčiau galvą – na, tik ne Rūta, iškart kvepia paskenduolės Veronikos likimu. Verčiau jau Ieva – pirmoji moteris ir žydintis krūmas, kuriam labiausiai alergiškas mano žmogus. Girdi, aš didžiausia tavo alergija… Rubrikos pavadinimas „Aštroka“ prilipo nuo internetinio pseudonimo Ashtroka. Kam paklausus, kodėl vadinuosi Ashtroka, gūžteliu pečiais – pildant anketą vienoje blogosferoje tiesiog toptelėjo žodis. Vėliau aš jį tūkstančius kartų bandžiau patvirtinti savo įrašais ir komentarais, tarsi pati netikėčiau, kad galiu būti aštri. Pipiriukai prasidėjo tik gerokai vėliau.

Kartą pokalbių programoje „Skype“ tarškėjau su vienu pusiau pažįstamu žmogumi. Bumbtelėjo klausimas apie darbines patirtis. Pavardinau trumpai be smulkmenų ir dar leptelėjau: „Na va, dar į VK pradėjau rašyt“. Tekšt besišypsantis veidukas: „Man rodos, aš žinau, kokią rubriką rašai.“ O aš kaip sraigė – tik ragelius į save trūkt ir jau noriu lįsti į savo kiautą. Pašnekovas papildo: „Ale kaip tyčia, tada skaičiau „Tas nekaltas meilužiavimas“ ir pagalvojau, kad norėčiau su autore susipažinti…“ Aš jau sėdžiu kiaute, iš tamsos akytėmis mirksiu ir nebežinau ką sakyt… „Aha, maža Lietuva…“ – šypteliu ir graibau ranka tamsą, kur ta pavarų svirtis „a job tv…“, koks negražus žodis, tuoj jungsiu ketvirtą pavarą ir dumsiu taip, kaip greitai tegali dumti sraigė. Ir? Ir nieko tokio. Tik nemalonus kutulys dėl nuimtos kaukės liko.

Dar prieš rašydama šį tekstą ne vieno žmogaus klausiau, ar verta atsiskleisti, imti ir nuleisti slapyvardžio vėliavą, vietoj jos iškelti nudriskusį, nuo 1984 metų kišenėje trinamą skuduriuką su savo vardu ir pavarde. Vieną naktį ant ežero lieptelio fotoaparatu gaudydama tolumoje blyksinčius žaibus to paties paklausiau ir ramios sielos žmogaus. Jis gūžtelėjo pečiais – ar verta viską keisti pusiaukelėje. Nežinau, ar tai pusiaukelė, gal tai tik visa ko pradžia.

Nusiimame kaukes – liekame nuogais veidais ir vardais. Baimė kerta per kojas tik tada, kai kaukėtų būryje esi priverstas nusiplėšti savąją, išsigryninti ir pasirodyti tas, kas esi iš tikrųjų – kaip Arthuras Schnitzleris novelėje „Plačiai užmerktos akys“. Stoviu prieš jus. Nuogas nervas. Ir virpulys, kuris iš jūsų kitas nusiims kaukę? Pilna salė beveidžių, kaukėtų žiūrovų.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s