#193 žodžiai

Šiandien nelaboji mane kabina. Jaučiu, kaip galva pradeda braškėti – pasižiūriu į dangų, aga, kaupiasi, bus lietaus su dunduliu. Bet dundulis prašoka, o galva braška toliau. Kaip kokia kartoninė dėžė, prikimšta čežančios jūros putos, tarp kurių mažiausiai trys žiurkėnai landžioja, smailiais nagučiais įkyriai čežendami ir darydami mane piktą visam pasauliui.

Todėl šiandien jokio naktinėjimo. Parašau čia, nubėgu ten ir tiesiu taikymu į lovą – galėsiu sapnuoti visokius ryškius vitražus bei miražus. Dažniausiai reginiai, kuriuos turiu su temperatūra, yra verti kinematografo dėmesio. Tik turiu įtarimą, kad žiurkėnai dar neužkaitino tos kartoninės dėžės iki virimo – lyg ir kakta šilta, bet termometras mirksi žaliu ekranu ir guodžia, kad tereikia tiesiog pamiegoti. Arba prisijaukinti žiurkėnus.

Nenoriu galvoti apie tuoj įpusėsiančią kalendorinę vasarą, nes tas lietus kiekvienais metais varo iš proto. Žinau, visada lieka vilties rugpjūčiui, bet kad ir jis, padla, pradeda dvelkti odą šiurpinančia vėsa tuo metu, kai mažiausiai to tikiesi. Nes žvaigždės, pulsuojančios naktį, yra šaltos – jų tiek daug rugpjūtį, kad jos savo sidabriniu šerkšnu kvėpuoja į karščiu vis dar alsuojančią žemę, kol ji pradeda šiurpti ir įsinori įsisukti į nukritusius medžių lapus… Kam aš dabar apie tą rudenį pradėjau… gal kad pačią iš vidaus purto trys žiurkėnai…

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s