#308 žodžiai

Reikėjo pamatyti mano veidą, kai vėlų vakarą priėjusi prie lango pamačiau, kad kiemas baltas – nuo medžių iki automobilių. Prisnigo, norėjosi šaukti, bet glėbyje laikiau tik ką pabudusį ir ant rankų pasiprašiusį vaiką. Tyliai laviravau patamsyje po namus su didžiausiu savo turtu, miegamajame sušnabždėjau “prisnigo”. Iš lovos atsklido pritariamas “mhm”. Mano akys buvo didelės – aš dar nebuvau morališkai pasiruošusi sniegui, man, kaip vairuotojai, tai pirmoji žiema. Ir aš kiek jaudinuosi, ir bijau – na, taip su protu.

Ryte reikėjo važiuoti į darbą. Pažiūriu pro langą – žiema dar nesibaigė, automobiliai su puošniom sniego kepurėm. Pagalvojau, kad gal man pasiseks ir mano automobilis jau bus besniegis, nes vyras į darbą išsiruošia pirmas. Ach, koks lengvas apmaudas išėjus į kiemą, kad vis dėlto teks valyti pačiai.

Užvedžiau variklį, išsitraukiu dar visiškai naują sniego grandiklį-šluotelę ir pradedu valyti. Jau po kelių mostų ateina kažkoks neapsakomas vidinis pasitenkinimas. Valau dideliais mostais, sniegas kimbantis ir šlapias, bet krenta dideliais gabalais slidžiu mašinos kėbulu. Išlenda kaimynas, su kuriuo praktiškai nesisveikiname: jie mums kartais rengia studentiškus koncertus iš apačios, o mes jiems atsakome kasdieniu trepsenimu virš galvų, žaislų daužymu į grindis ir kitais smagiais augančios vaikystės garsais. Taip kad draugystės nelabai yra.

Jo automobilis irgi snieguotas. Išsitraukia cigaretę, valo atsainiai – ne pirmą ir ne paskutinį kartą. Suprantu, kad nėra jokių lenktynių, bet mano valymo tempas paspartėja – kaip bebūtų, man reikia skubėti į darbą, o iškritęs pirmas sniegas galėjo sukelti tuos nuobodžius kamščius.

Brūkšt brūkšt, sėdu į automobilį, dar pramosuoju valytuvais šlapią stiklą, įjungiu šildymą ir pajudu iš vietos. Koks netikėtumas, 8 ryto, o mūsų amžinai rytais užkimšta gatvė beveik tuščia. Net dirsteliu į laikrodį, gal laikrodžio persukimas įvyko du kartus – dabar vėluoju lygiai valandą, antraip kodėl tuščios gatvės. Kamštį prisivijau gerokai toliau, nei įprastai. Gal pirmas sniegas atbaidė tuos, kurie nepasikeitę padangų – žinok kad nori.

Nuvažiavau laiku ir netgi pirmą kartą radau laisvą vietą prie pat ofiso durų. Stebuklai.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s