Meilė yra klaida

Publikuota “Verslo klasėje“, 2009 m. Lapkričio numeryje.

Iš ilgesio visai tai, ir iš meilės. Žinoma, viskas jau parašyta, perskaityta, išmokta ir kartota tūkstančius metų, ir vėl pamiršta, kad viską būtų galima iš naujo skaityti ir mokytis. Jei žmonijos bendra pasąmonė nesirgtų sunkia Alzhaimerio forma, mes neskaitytume knygų. Tiesiog viską žinotume ir nekartotume klaidų.

Jurga buvo teisi: „Žmonės daugiausia klaidų padaro kankinami nesuprantamo ilgesio“ (Jurga Ivanauskaitė „Sapnų nublokšti“). Ar tik ne jo genami mes norime mylėti ir būti mylimi? Gal tai tik gamtos šauksmas, užmaskuotas gražiu žodžiu, kad neatrodytų taip vulgariai ir… gyvuliškai.

Žmogų nuo gyvūno skiria gebėjimas protauti, juoktis ir verkti. Dar sako, kad esame žmonės dėl to, kad laidojame savo artimuosius – mes praradome gebėjimą jausti artėjančią mirtį, todėl negalime kaip seni drambliai atsiskirti nuo bandos ir pasitraukti į Mirusiųjų slėnį, laikui atėjus. Mano 92 m. močiutė bando gydytojų kantrybę vienu ir tuo pačiu teiginiu: „Turbūt aš greitai mirsiu“. Nemiršta, „turbūt“ tęsiasi jau penktus metus.

Žmogus yra žmogus ir dėl to, kad myli – man atrodo, gyvūnai nejaučia meilės. Tai tik prieraišumas ir motulės gamtos šauksmas poruotis bei rūpintis palikuoniais. Jausmų dramos, santykių aiškinimaisi, liepsnojimai ir išsiskyrimai yra svetimi gamtos pasauliui: čia kovojama dėl geresnio kąsnio ir gūžtos, bet ne dėl „pažiūrėkit, kaip jis/ji mane myli“. Čia susitinkama tam, kad gyventi – žmonės, deja, dažniausiai gyvena tam, kad susitiktų.

Meilė yra klaida, nes išplečia akių vyzdžius, paspartina širdies ritmą ir užaštrina visus pojūčius – įsimylėjęs žmogus darosi panašus į pavojų jaučiantį žvėrį. Skirtumas tik vienas: žvėris vengia pavojų, o žmogus griūna į meilę taip, kaip stovi – stačias ir su batais.

Gyvenimas iki meilės ir po jos skiriasi. Aš, pavyzdžiui, nustojau rašyti eilėraščius. Šią akimirką nesugebėčiau sulipdyti net dviejų eilučių – praradau ilgesį kurti. Soti ir raminanti meilė išdegino viską, ką rašiau iki tol – neliko liūdesio, poetinio skausmo, nusivylimo. Meilė apsuko širdį storu riebalų sluoksniu, harmonijos cholesterolis susiaurino kraujagysles, ir gyvenimas tapo ramus – širdis tuksena tik tiek, kiek reikia. Bet ne daugiau.

Kūrybai reikalingas postūmis, kažko stoka. Troškulys – numalšinamas, ilgesys yra viskas. Vieni ilgisi vasaros, kiti – kažkada aplankytos Italijos ar turėto gerai apmokamo darbo. Meilės ir artimo žmogaus ilgesys sujudina giliau, nei pinigai ar atostogų nuotraukos. Kvaila, bet kartais ilgiuosi kažkada mylėtų, neprotingai geistų ir dabar nebesutinkamų vyrų.

Žvelgiant iš tolo daiktai atrodo gražesni ir geresni, tas pats nutinka ir su laiko tėkme – ši nuglotnina aštrius kampus, tad kadaise „visiškai nesugyvenami“ charakteriai  kitame laiko upės vingyje tampa „pakenčiamais“. Todėl šią akimirką buvę mylimieji atrodo aukso gyslos ir rojaus angelų pūkeliai. Kaip sovietmečio besiilgintys mano tėvai, taip ir aš užsimerkiu prieš tada buvusį jausmų „deficitą“ – tada viskas buvo gražu ir saldu, kaip raudoni gvazdikai bei trupiniais aplipę, palto kišenėje sutirpę irisiniai saldainiai, vedę į šviesų rytojų.

Deja…
Rytojus atėjo, mylimųjų nebeliko. Nesutapo kelionės važtaraščiai, o dažniausiai paklausa viršydavo pasiūlą – aš taip norėjau mylėti, kad buvau akla ir kurčia: iš vieno blykstelėjimo prigeneruodavau tiek šviesos, kad Marianų įduboje Ramiajame vandenyne buvo galima skaityti laikraščius. Vienas žodis, žvilgsnis, prisilietimas manyje ištįsdavo į plius begalybę laike, kuri paprasčiau įvardijama kaip „jie ilgai ir laimingai gyveno“. Kaip tame anekdote: „Jei mane paliksi, aš numirsiu. Jis ją paliko ir ji mirė. Po 63 metų“, taip ir mes iki šiol gyvename ilgai ir laimingai, tik… atskirai.

Norėčiau juos sutikti – ne visus iš karto, gink Dieve. Po vieną, lietui lyjant siaurose Vilniaus senamiesčio gatvėse, prasilenkiant kilstelėti lietsargius ir džiugiai nustebti: „Ooo, čia Tu!“. Kvailai šypsotis, šviesiomis spalvomis piešti dabartį ir išsiduoti, kad nieko nepamiršai iš praėjusių dienų: „Tu dar rūkai?“. Arba kikenti iš bendrų patyrimų: „O atsimeni, kaip mes… ir Tu tada pasakei… o aš…“. Kikenti tol, kol širdyje pajusi staiga atsivėrusią skylę – mes neturime kuo užpildyti plyšių, viskas kas liko – tik kapoti prisiminimai.

Dėl tuštumos jausmo, klaidingo įspūdžio, kad kažką privalai dabar padaryti, antraip tie prisiminimų plyšiai ir liks žiojėti neužpildyti, užsimerki ir neri į kadaise braidytus vandenis. Arba tvirčiau įsikimbi puodelio ir įmerki lūpas į kavą kone iki nosies – negali įbristi į tą pačią upę, negali. Nekartok klaidų.

Noriu ir bijau. O jeigu neatsilaikysiu? Nekenčiu vien šios minties. Bijau, kad buvę mylimieji pažadins manyje užmigusius geidulius ir iš protingos, aukštąjį išsilavinimą turinčios moters akimirksniu pavirsiu rujojančia kale. Rodosi, pats ilgesys suglaus lūpas į bučinį, pastums prisiglausti, geisti ir kartoti tai, kas jau seniausiai žinoma, kažkada išmokta, bet vėl pamiršta…Vizginsime uodegas ir nevaldysime komplimentų seilėtekio. Tas žėrintis akių blizgesys… Atrodo, niekada ir nebuvai pamiršusi lūpų skonio, prisilietimų… Dar minutė pagundos ir viskas, ką pastatei nuo išsiskyrimo dienos, sugrius – beliks ilgesingai kaukti ant griuvėsių ir vėl iš naujo statyti tvoras. Motulė gamta susirūpinusi skėsčios rankomis: jūs idealiai tinkate vienas kitam, kurių galų į tai painioti jausmus? Et, jei būtume šunys, viskas atrodytų paprasčiau.

Ne, verčiau nereikia. Tegu tie buvusieji lieka tolimais, nežinomais ir nepasiekiamais – lai ateina į sapnus, kartais blyksteli vyno taurės dugne, kai užsiverti paskutinį gurkšnį. Tegu vaikšto per lietų kitomis gatvėmis ir niekada neatrašo į per klaidą išsiųstas trumpąsias SMS žinutes. Aš ir toliau apie juos galvosiu, kvailai ilgėsiuos ir tikėsiu, kad „…viskas visada grįžta. Jei vyrui yra buvę su tavimi gera, kada nors jis vis tiek grįš. Bet arba tu jo nenorėsi, arba jis bus tikrai jau per girtas“ (Ugnė Barauskaitė „O rytoj vėl reikės gyventi“). Renkuosi nenorėti.
Ir vis dėlto neišmesi tų parašytų eilėraščių, neišdeginsi prisiminimų – visa tai glūdės kažkur giliai, užmaršties stalčiukuose kartu su vaikystėje kolekcionuotų saldainių popieriukų dėžutėmis ir nudraskytų žaizdų šašiukais. Jei tai buvo, vadinasi, to reikėjo. Kas aš būčiau dabar, jei mano kelyje nebūtų pasimaišę šie vyrai, dėl kurių pešiojausi antakius ir mokiausi flirtuoti?

Meilė yra klaida. Kartoji ją tol, kol išmoksti nebeklysti ir vis labiau daraisi panašus į žmogų. Tikriausiai taip ir turi būti – motulė gamta šnibžda į ausį, kad Tu man tinki, aš Tau pasakau „Myliu“ ir viskas atrodo žymiai gražiau. Nebegali elgtis kaip gyvulys.

Reklama

Įrašo “Meilė yra klaida” komentarai: 2

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s